Gargždų kraštiečių sueiga: vienu ritmu plakusios širdys
Nors Gargždų miesto gimtadienio šurmulys jau seniai nutilo, o šventinės šviesos užgeso, atmintyje ilgam išliks akimirkos, kurios nesiekia dirbtinio spindesio, o pasižymi ypatingu skambesiu ir tyliai bei giliai įsirašo į širdį. Būtent tokia – kupina jautrių prisiminimų, stiprių emocijų ir bendrystės džiaugsmo – tapo tradicinė kraštiečių sueiga, surengta Gargždų kultūros centre, minint miesto 773 gimtadienį.
Tai buvo laikas, kai skubantys laikrodžiai tarsi sustojo, o į gimtąjį lizdą iš tolimiausių kraštų sugrįžę gargždiškiai vėl pasijuto esantys viena didelė šeima, kurią tądien suvienijo visiems brangios dainos – neoficialaus himno – melodija ir širdyse atgiję žodžiai: „Gražūs Gargždai, ramūs Gargždai, mieli Gargždai, mano namai…“
Kraštiečių susitikimo organizacinius rūpesčius nuo šių metų nuoširdžiai perėmė Gargždų krašto muziejus, sukvietęs šviesų gargždiškių būrį.
Meilė gimtajam kraštui
Prisiminimų, jaukių pašnekesių kupiną buvusių ir esamų gargždiškių susitikimą, vykusį birželio 5-ąją, vesti buvo patikėta gargždiškei, „Bangos“ redaktorei Vilijai Butkuvienei, sukūrusiais nepaprastą, jautrią ir elegantišką vakaro atmosferą. Nors pati šiuo metu įsikūrusi miesto pašonėje, Kvietiniuose, ji savo pavyzdžiu įrodė, kad tikro gargždiškio širdyje šis jausmas niekada neužgęsta. Jos pasisveikinimas su saviškiais tapo ne oficialia įžanga, o nuoširdžiu kvietimu atsiverti: „Labai jaudinomės ir labai laukėme šio susitikimo. Nesvarbu, kokiais keliais nukeliavome ir kur šiandien kuriame savo gyvenimus – visi esame pažymėti ta pačia, nepakartojama Gargždų žyme. Šį vakarą mūsų širdys plaka vienu ritmu.“
Šis bendras širdžių ritmas akimirksniu išsiliejo į visiems brangią melodiją – vakaro preliudija tapo neoficialus miesto himnas, kurio eiles „Gargždai – mano miestas“ 1968 m. parašė ilgametis tuometinių Gargždų kultūros namų vadovas, Gargždų miesto garbės pilietis, šviesaus atminimo Vytautas Rimavičius. Šį kūrinį , tiesa, truputį transformuotą, atliko Kultūros centro šiuolaikinio dainavimo studija „Laguz“, vadovaujama Ričardo Banio. Runų simbolikoje šis studijos pavadinimas reiškia vandenį, srovę ir energiją – būtent tokia gyvybės srovė užliejo salę, priversdama suvirpėti net ir pačius santūriausius svečius. Visiems žinoma daina kartu su „Trepsiuko“ šokėjų išdalintomis miesto vėliavėlėmis susirinkusiuosius suvienijo jaudinanti bendrystė.
Sveikinimo žodį taręs Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas neslėpė vilties, kad ši graži tradicija tik stiprės, o ateityje miesto himną atmintinai giedos pilnutėlė didžioji salė. Meras nuoširdžiai ragino kraštiečius didžiuotis savo kilme: „Džiugu, kad daugelį himno žodžių mes įgyvendiname, nes Gargždai išties gražūs. Tikrai galime didžiuotis visu Klaipėdos rajonu ir jo centru – augančiais Gargždais. Šiandien drįstu sakyti, kad Gargždus Lietuvoje žino. Ir tai tikrai visų nuopelnas.“
B. Markauskas pastebėjo, kad prieš porą dešimtmečių miesto vardas šalyje skambėjo kur kas tyliau, o šiandien rajonas yra vienas sparčiausiai augančių Lietuvoje, todėl garsiai ištarti savo kilmę tapo išties solidu. Meras akcentavo, kad būtent po pasaulį išsibarstę kraštiečiai yra geriausi miesto ambasadoriai, nešantys žinią apie savo šaknis.
Skaičiai ir augimo tempai
Rajono gyvybingumą ir veržlumą scenoje patvirtino Savivaldybės administracijos direktorius Jevgenijus Bardauskas. Kraštiečiams pristatydamas keturių vandenų kraštą, jis pasidalijo įkvepiančia statistika ir iniciatyvomis, projektais, rodančiančiais, kad rajonas tampa vis patrauklesnis ne tik čia gyvenantiems, bet ir investuojantiems.
„Galime pasigirti, kad esame vienintelis rajonas visoje Lietuvoje, kuris auga sparčiausiai visoje šalyje gyventojų skaičiumi. Sparčiau auga tik didieji miestai. Skaičiuojant nuo 2021 metų, 17 procentų išaugo gyventojų skaičius“, – ambicingais pasiekimais dalijosi direktorius.
Apžvelgdamas didžiausius pastarųjų metų darbus, J. Bardauskas pasidžiaugė, kad šis augimas grindžiamas realiais pokyčiais: netrukus antruosius mokslo metus skaičiuosiančia Sendvario „Saulės“ mokykla, duris atvėrusiu moderniu Gargždų daugiafunkciu sporto centru, renovuotu Kultūros centru bei iš esmės savo veidą keičiančiu rajono Sveikatos centru. Su šiais projektais vizito metu turėjo progą susipažinti ir delegacija iš Moldovos. Jų – Naujųjų Anėnų rajono tarybos bei Turizmo departamento atstovų – viešnagė, kaip pastebėjo renginio vedėja V. Butkuvienė, miesto gimtadienio šventei suteikė ryškių tarptautinių spalvų.
Gyvieji istorijos liudininkai
Visi šie šiandienos laimėjimai ir plečiamos draugystės – tai tik dar vienas puslapis gilioje, šimtmečius skaičiuojančioje Gargždų istorijoje, kurios gyvais liudininkais ir kūrėjais esame mes patys. Kaip vakaro metu priminė renginio vedėja V. Butkuvienė, ši žemė mena karalienę Boną Sforcą, XVI amžiuje čia pastačiusią pirmąją koplyčią ir įpūtusią gyvybės dvasiniam gyvenimui, bei senąjį parką, kurį kažkada rūpestingai puoselėjo kilmingieji baronai Reniai. Šimtmečius praleidę ties Didžiosios ir Mažosios Lietuvos riba, šiandien gargždiškiai patys tapo tvirta grandine, sujungiančia garbingą praeitį su veržlia dabartimi.
Šią istorinę atmintį šiandien jautriai saugo gargždiškės Sigitos Bučnytės vadovaujamas Gargždų krašto muziejus bei aktyvi Indrės Žiedienės vedama miesto bendruomenė. Renginyje prisimintos ir gražiausios, jau miesto vizitine kortele tapusios tradicijos – gausios gimtadienio eisenos, Obuolių šventė, Cepelinų virimo čempionatai, tūkstantinė minia, valstybinių švenčių proga Klaipėdos gatve nešanti įspūdingą 250 metrų ilgio Lietuvos vėliavą, bei, žinoma, miestą garsinančios sporto klubų „Banga“ ir „Gargždai“ pergalės ir kt.
Gargždų pergalių dvasią ir veržlų ateities veidą vakaro metu pratęsė dar vienas, itin jautrus akcentas. Salėje tylos ir gilaus įsiklausymo akimirką sukūrė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abituriento Kristiano mintys, nuskambėjusios iš jo rašinio tradiciniame konkurse „Laiškas miestui“.
Dvyliktoko žodžiai parodė, kad jaunoji karta Gargždus mato toli gražu ne provincijos ramybėje: „Gargždai vadovaujasi diplomatija, o ne impulsyvumu ar agresija. Remdamasis savo subjektyviu požiūriu, galiu teigti, jog gerbiu Gargždų iniciatyvumą, gebėjimą integruoti kiek kontraversiškus, tačiau drąsius sprendimus, formuojančius bendruomenės tapatybę ir identitetą.“
Pasaulį keičiantys likimai
Jei jaunoji karta miestui žada atsparų rytojų, tai vyresnieji tą vakarą visus salėje sėdinčius sugrąžino prie pačių giliausių krašto šaknų. Vakaro emocine kulminacija tapusi poezijos valandėlė akimirksniu nutildė salę. Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė susirinkusiųjų širdis užliejo Egidijaus Žiedo eilėmis iš rinkinio „Linkėjimai iš debesų“, kuriose mistiškai atgijo pati Gargždų prigimtis: „Gurgžda. Gargžda. Girgžda. Žvaigždės vandeny sužvilga, Minija skalauja vingį, pašaly išplauna žvirgždą, puikų upės slėnį juosia mėlio juosta, parke prie šaltinio žmonės susibėgę…“
Šie žodžiai tarsi atrakino prisiminimų skrynias ir prieš akis išskleidė vyresniosios kartos atmintį. Renginyje atgijo buvusios gargždiškės, bibliotekininkės, aktyvios ilgametės Vilniaus žemaičių kultūros draugijos narės, Vilniaus mokytojų namų folkloro kolektyvo „Tyklė“ narės Vitalijos Liutikaitės-Brazaitienės (gimė Gargžduose 1936 m.) užrašyti prisiminimai apie Gargždų laikus, kai žodžio „parkas“ niekas nežinojo – tuomet būta tik „dvaro sodno“ (dvara suodnus), nuokalnė į upę vadinta „pasuodne“, o Minijos senvagė – „lūgnomis“. Šioje poetinėje erdvėje atgijo ir paties kunigo, rašytojo Mykolo Vaitkaus dvasinė šviesa bei jo aprašytas slėpiningas, gėlynais išmargintas dvaro sodnas ir sidabru švytinti Minija – miesto gyvybės gysla, tekanti per kartų kartas ir vėl sukvietusi visus į vieną jaukų glėbį.
Būtent šios gyvos istorijos apsuptyje išsiskleidė viena laukiamiasių sueigos dalių – pokalbiai su išskirtiniais kraštiečiais, kurių pasiekimai šiandien skamba toli už rajono ribų. Scenoje savo prisiminimais dalijosi Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos vadovybėje dirbantis Tomas Lamanauskas su žmona diplomate Kristina Liutikaite, medicinos mokslų profesoriai Raimondas ir Loreta Kubiliai, buvusi „Bangos“ laikraščio korespondentė, vilnietė, komunikacijos specialistė Jolanta Venskutė bei VU technologijų mokslų daktarė Dalia Breskuvienė.
Nors šių žmonių kasdienybė bėga sostinėje ar tarptautinėse erdvėse, o jų kasdienis darbas keičia mokslo ir diplomatijos pasaulį, visi jie vieningai pripažino tą patį – Gargžduose praleisti metai suformavo jų pamatinį vertybių stuburą, o gimtojo miesto dvasia išliko saugiu uostu, į kurį visada norisi grįžti.
Šią mintį jautriai ir taikliai apibendrino renginio vedėja V. Butkuvienė: „Mieli kraštiečiai, jūs esate tarsi paukščiai, parnešę ant sparnų pasaulio vėjus, bet grįžę ten, kur jūsų šaknys stipriausios“. Šis susitikimas tapo gyvu įrodymu, kad nesvarbu, kaip toli nubloškia gyvenimas, ramios Minijos tėkmė visada turi paslaptingos galios susigrąžinti savo vaikus atgal. Tai buvo vakaras, kai nesižvalgyta į laikrodžius, juokas pynėsi su nostalgija, o sugrįžusiųjų bendrystė tapo pačiu gražiausiu jubiliejiniu miesto akcentu.
Gintarė KARMONIENĖ
Autorės nuotr.
Renginio vedėja V. Butkuvienė: „Nesvarbu, kur šiandien kuriame savo gyvenimus – visi esame pažymėti ta pačia, nepakartojama Gargždų žyme.“
Klaipėdos rajono meras B. Markauskas džiaugėsi sparčiu Gargždų augimu ir ragino kraštiečius visada didžiuotis savo kilme.
Eilėmis iš E. Žiedo poezijos rinkinio „Linkėjimai iš debesų“ Vėžaičių kultūros centro vadovė D. Ciparienė salėje sukūrė magišką, tylos ir gilaus įsiklausymo akimirką.
Gyvas įrodymas, kad nesvarbu, kaip toli nubloškia gyvenimas – gimtojo miesto bendrystė visada sugrąžina atgal. Tai padaryti padėjo Gargždų miesto šventės metu surengta kraštiečių sueiga.
