Autobuso pamokos
Neseniai Klaipėdos viešajame transporte įvykęs incidentas, kai du nepilnamečiai viduryje šviesios dienos sumušė autobuso vairuotoją, sukrėtė visuomenę. Tačiau dar didesnę diskusijų audrą sukėlė aplinkinių reakcija – tiksliau, jos nebuvimas, nes dauguma keleivių tiesiog stebėjo smurtą.
Kiekvienas tikriausiai apmąstėme šią skaudžią situaciją: o kaip būčiau pasielgęs aš? Užtikrinto atsakymo, ko gero, neturime nė vienas. Tam yra objektyvių priežasčių.
Viešojoje erdvėje pasipylė kaltinimai abejingumu ir pilietiškumo stoka, tačiau ši situacija nėra tokia vienareikšmė. Smurtas autobuse tėra ledkalnio viršūnė, iliustruojanti kur kas gilesnę, visą Lietuvą apėmusią problemą. Paauglių chuliganizmas, agresija ir visiška nepagarba aplinkiniams šiandien jaučiama visur – parkuose, daugiabučių kiemuose, prekybos centruose bei mokyklose, o autobuso vairuotojo situacija tapo tik dar vienu skaudžiu šios sisteminės krizės pavyzdžiu.
Remiantis pastarųjų metų policijos duomenimis, kasmet Lietuvoje iš viso užregistruojama apie 1 100–1 200 nusikalstamų veikų, kurias įtariami ar kaltinami padarę nepilnamečiai (14–17 metų asmenys). Smurtiniai nusikaltimai (pavyzdžiui, fizinio skausmo sukėlimas ar sveikatos sutrikdymas) sudaro dalį šių nusižengimų.
Nepakantumas nusikalstamumui yra sveikintinas bei būtinas sveikos visuomenės bruožas, tačiau, kai susiduriame su nepilnamečių daromais pažeidimais, pamatome kelias medalio puses. Šiuolaikiniai paaugliai, nusiteikę pažeidinėti viešąją tvarką, dažnai visiškai nebijo suaugusiųjų autoriteto, o bandymas juos sudrausminti neretai sukelia dar didesnę agresiją ir demonstratyvią nepagarbą. Bene svarbiausia priežastis, kodėl aplinkiniai žmonės gatvėse ar viešose vietose linkę likti tik pasyviais stebėtojais, yra baimė tapti kaltinamaisiais. Neretai agresyvūs nepilnamečiai puikiai žino teisinius niuansus ir gali sąmoningai provokuoti suaugusiuosius pasielgti neapgalvotai. Šių dienų teisinėje sistemoje bet koks fizinis kontaktas su nepilnamečiu, net ir bandant apsaugoti auką, suaugusiajam gali baigtis baudžiamąja atsakomybe. Paradoksalu, tačiau, gindamas mušamą žmogų, pilietis rizikuoja pats atsidurti teisiamųjų suole už smurtą prieš nepilnametį, todėl tikriausiai žmonės tiesiog renkasi saugoti save nuo teisinių spąstų.
Dar vienas paradoksas yra pačių valdžios institucijų reakcija dėl pasikartojančio nepilnamečių chuliganizmo. Kaip paaiškėjo po minėto incidento, sulaikyti paaugliai pareigūnams ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai jau buvo puikiai pažįstami dėl ankstesnių nusižengimų. Oficialus institucijų atsakymas visuomenei dažniausiai skamba standartiškai ir erzinančiai – šeimoms „buvo ir yra teikiama pagalba“. Kol valdžia kalba apie integraciją ir socialinius paketus, tie patys jaunuoliai toliau sėkmingai terorizuoja aplinkinius. Švelni, vakarietiškais modeliais grįsta vaiko teisių apsaugos politika Lietuvoje susiduria su atšiauria realybe, nes paaugliai greitai išmoksta savo teises, tačiau visiškai ignoruoja pareigas, žinodami, kad realių, griežtų pasekmių už savo veiksmus jie nesulauks. Kol įstatymai labiau saugos smurtautojo privatumą ir teises nei viešosios tvarkos saugumą, tol visuomenė bus palikta likimo valiai.
Sprendžiant šią problemą, neužtenka vien tikėtis, kad policija akimirksniu atsidurs kiekvienoje gatvės sankryžoje ar kieme, nes pareigūnų pajėgų akivaizdžiai trūksta. Todėl sprendimų naštą turi prisiimti šalies įstatymų leidėjai, o gal ir savivalda. Kaip viena iš išeičių galėtų būti pasiūlymas stiprinti savivaldybių Viešosios tvarkos skyriaus funkcijas atliekančių asmenų teises, suteikiant jiems realią galią ir teisėtas priemones fiziškai sulaikyti pažeidėjus iki atvyks policija. Tačiau tai reikalauja naujų biudžetinių lėšų, kurių dabar taip stinga, nors vilku kauk. Matome, kas dedasi Seime, Vyriausybėje svarstant ateinančių metų valstybės biudžetą. Lėšų reikia gynybai, vidiniam saugumui stiprinti, pedagogų, medikų, pareigūnų algoms, pensijoms kelti, keliams, medicinos priežiūrai ir t. t. Valstybė ateinančiais metais skolinsis daugiau, bet tai nereiškia, kad jausimės saugiau.
Grįžtant prie stiprėjančio paauglių chuliganizmo galbūt efektyviausia priemonė būtų peržiūrėti Baudžiamąjį kodeksą bei sumažinti atsakomybės amžiaus cenzą už piktybinius viešosios tvarkos pažeidimus. Jei paauglys sugeba sąmoningai sužaloti kitą asmenį, jis turi sulaukti ne dar vieno prevencinio pokalbio, o realios izoliacijos ir bausmės specializuotoje nepilnamečių pataisos įstaigoje. Jei mes svarstėme, kad 16-mečiai galėtų balsuoti savivaldos rinkimuose, tai, vadinasi, pripažįstame, kad tokio amžiaus nepilnamečiai jau yra brandūs? Gaila, bet Seime svarstant šį klausimą turėjo būti kalbama ne tik apie pilietinių galių suteikimą, bet ir stipresnę pilietinę nepilnamečių atsakomybę už savo neadekvačius veiksmus kitų žmonių atžvilgiu. Kol kas pasiūlymas balsuoti nuo 16-os metų atidėtas, bet prie šios minties parlamentarai dar grįš, nes gi rinkėjai politikams svarbu. Mažiau svarbu – atsakomybių sugriežtinimas, nes norisi rinkėjų akyse būti geručiais.
Viešose diskusijose aiškiai girdisi nuomonės, kad kartu privalo didėti ir finansinė tėvų atsakomybė – simbolines baudas už vaikų chuliganizmą turėtų pakeisti tūkstantinės sankcijos, kurios priverstų šeimas realiai domėtis, ką jų atžalos veikia už namų durų.
Galiausiai, teisiškai būtina apibrėžti pilietinės gynybos statusą, užtikrinant visišką teisinį imunitetą tiems piliečiams, kurie panaudojo jėgą chuliganui sutramdyti ir nusikaltimui sustabdyti. Klaipėdos įvykiai aiškiai parodė, kad vien pilietinio pykčio ir moralizavimo apie abejingus keleivius neužtenka. Visuomenei reikia realios, teisiškai pagrįstos apsaugos bei griežtos valdžios reakcijos, kol mūsų miestų viešosios erdvės galutinai netapo džiunglėmis, kuriose taisykles diktuoja nebaudžiami paaugliai.
