Prabudusiojo sopuliai
Geriau vėliau negu niekada. Tikriausiai taip galime optimistiškai pasakyti apie Vilniaus mero V. Benkunsko užmojį, raginantį įstatyme įtvirtinti reikalavimą ne ES piliečiams laikiną leidimą gyventi Lietuvoje po trejų metų pratęsti tik tuomet, kai jie įrodo lietuvių kalbos mokėjimą bent A2 lygiu. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.
Prieš dvejus metus tokį pat pavasarį po žurnalistų seminaro Vilniuje prie Katedros aikštės, kurioje sostinės meras visą mėnesį rinks parašus savo sumanymui įgyvendinti, tuomet čia laukiau susitikimo su studijų draugais. Vos už kelių šimtų metrų – mano garbingoji Alma Mater, Vilniaus universitetas, kuriame studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Šįkart niekur neskubėdama apžiūrinėjau, kas naujo mano mylimame jaunystės mieste, ir nors sostinėje lankausi dažnai, bet aptiktas pokytis, kai galėjau atidžiau apsidairyti, mane sukrėtė. Pasijutau nežinia kokiame mieste, bet ne Lietuvos sostinėje. Natūralu, kad sostinės yra daugiataučiai miestai. Bet čia tiek daug skambėjo rusų kalbos ir dar tiek daug matėsi žmonių iš Vidurinės Azijos, Afrikos, kurie tikrai nepriminė turistų. O kai su draugais prie Katedros aikštės įsėdome į smirdintį įvairiausiais pasaulio kvapais taksi ir su neaiškios kilmės abejingu taksistu nesugebėjome susikalbėti nei lietuviškai, nei angliškai, apėmė skausmingas liūdesys. Taksistas dėl mūsų nusiminimo nė kiek nesijaudino ir tik po pakartotinio prašymo išjungė savo balaganinę muziką. Tokio savojo mylimo Vilniaus aš nebeatpažįstu. Tiek nepagarbos mūsų šaliai, mūsų kultūrai ir kalbai dar nebuvau pajutusi.
Ar tikrai natūralu, kad Vilniuje gyvena 80 tūkst. ne Lietuvos Respublikos piliečių? 20 tūkst. iš jų yra Europos Sąjungos piliečiai, tačiau beveik 50 tūkst. yra žmonės, gatvėse daugiausia kalbantys rusiškai. Tai yra bene triskart daugiau negu 2021 metais.
Gaila, tik dabar sostinės meras viešai svarsto, kur yra problema su rusakalbiais? Ir štai rėžia valdžios žmogus tai, ką mes, eiliniai žmonės, esame jau seniai suvokę. „Pasakysiu trumpai – jiems nėra jokio spaudimo mokytis lietuvių kalbos, nes jie puikiausiai susišneka, gauna paslaugas rusiškai, susišneka bet kur – ar privačiame, ar viešajame sektoriuje rusiškai Vilniuje galime šnekėti. Tai įsivaizduokime, jeigu lietuvis nuvažiuoja į kokią ten Afrikos respubliką, tai nori ar nenori turi išmokti pradmenis, kad susišnekėtum. Jeigu ten nėra galimybių susišnekėti angliškai, tave aplinka verčia mokytis tos kalbos. Vilniuje arba Lietuvoje to neturime“, – štai kaip kalba tik šiuo metu atakęs mūsų Lietuvos Respublikos sostinės meras ir kaip dabar madinga viešose kalbose naudotis kliše „nevyniodamas į vatą“ vardija kitus imigracijos skaudulius.
„Didžioji dauguma imigrantų pirmiausia lieka Vilniuje, nes čia yra ekonomikos centras, didžiausi atlyginimai, daugiausia darbo pasiūlymų ir pan. Tai jeigu aš, kaip Vilniaus meras, tos iniciatyvos Vyriausybei nerodysiu, mes dar tokiomis pačiomis snaudimo sąlygomis galime praleisti kelerius metus, o tada procesai jau gali būti sunkiai pavejami, nes dabar mes skaičiuojame Vilniaus mieste 10 proc. užsieniečių (…). Mokslininkų tyrimai rodo, kad 10 proc. yra lūžio taškas, kai valstybė turi tvarkytis, nes jeigu paleidžia, viskas – formuojasi getai“, – tinklalaidėje politika.lt auksinėmis mintimis dalijosi pagaliau išsimiegojęs V. Benkunskas. „Aš nenoriu nei gąsdintis, nei gąsdinti, nes mes dar nieko nepraradome, bet jeigu mes dar snausime ir kelerius metus nieko nedarysime, tai situacija gali reikšmingai ir labai greitai pasikeisti. Dėl to laikas veikti yra dabar“, – pamokomai kalbėjo sostinės meras. Oi, koks pakilęs įkarštis veikti, ar tik ne artėjantys savivaldos rinkimai yra spyris į užpakalį? Ar tikrai mes dėl srautu plūstančios imigracijos dar nieko nepraradome, kai prieš kelerius metus, neturėdami imigracinės politikos įgūdžių, plačiai atvėrėme savo šalies vartus žmonėms iš trečiųjų šalių? Miegančiosios gražuolės sindromas būdingas ne tik dabartinei Vyriausybei, o, beje, katutėmis plojo esą turėsime trūkstamos darbo jėgos ir anksčiau buvusieji valdžioje.
Ar tikrai tokios darbo jėgos kaip, pavyzdžiui, pavežėjai, padavėjai – trūko Lietuvoje? Ar už to nesislėpė kai kurių darbdavių savanaudiškumas turėti kuo pigesnės darbo jėgos iš trečiųjų šalių? O tokio godumo padarinius teks srėbti visiems Lietuvos mokesčių mokėtojams.
