Sveiki, gražiųjų Gargždų gyventojai,
nuoširdžiai dėkoju Jums už meilę poezijai. Ankstyvą pavasarį su būreliu literatūros mylėtojų buvau susitikusi Gargžduose bibliotekoje, dabar pas jus ateinu su krašto dienraščiu, lyg puokšte nešina tuo, ką pati sukūriau – eilėraščiais.
Gimiau aš Vilniuje 1972 metais režisieriaus Petro Bielskio ir literatės Stanislavos Damskytės-Bielskienės šeimoje. Atėjusi į šį pasaulį radau jau aštuonerius metus čia manęs laukiančią sesę Eglę. Tai trys žmonės, kurie užaugino mane Lietuvoje ir Lietuvą manyje, išmokė skaityti, rašyti ir jausti atsakomybę už tai, ką rašau.
Anksti susilaukiau dukterų Ievos Marijos ir Ugnės Danielės, kurios dabar visa galva panirusios į menus – Ugnė į muziką, o Ieva – į dailę. Toje mažoje šeiminėje bendruomenėje prasidėjo ir mano poezija: per pasakas, per dainas, per žmones.
Kaip ir visi mes gimusi meilei, buvau išbandyta ir sunkia liga, ir protu nesuvokiamomis netektimis. Bet poezijos tai nenužudė. Meilė yra visų mano eilėraščių leitmotyvas. Neieškokite ten mirties, netekties, nevilties.
Ilgai svarsčiau, kaip gi man Jums atskleisti platesnę mano kūrybos panoramą. Tuo pačiu – mano dvasios klajonių, meilės, jausmų panoramą. Esu išleidusi tris poezijos tomelius „Raudona“ (2006), „Vėduoklė“ (2009) ir „Vardas debesies“ (2014). Manau, teisinga, jei nė vienos iš jų „nenuskriausiu“ ir jūsų teismui pateiksiu po kelis skirtingų laikotarpių eilėraščius iš visų trijų knygų.
Nuoširdžiai Jūsų
Dalia Bielskytė
Dalia Bielskytė „Raudona“. Eilėraščiai/ Klaipėda: S. Jokužio leidykla spaustuvė, 2006. Dailininkas Arūnas Mėčius
***
Mano baltas paukšti ilgesy!
Nupaišiau tave pirštu ant sienos,
Delne įbrėžiau lemties
ryškia raide,
Spinduliu sidabro
mėnesienos
Ūkanotame nakties veide
Įrašiau tave, skaudus ir amžinas
Baltas vėjų paukšti ilgesy,
Kurs tarytum duonos rūgštų trupinį
Menką mano gyvastį lesi.
***
Nemiegantys,
Išalkę,
Nepaguosti
Praeiviai supas
Naktyje kaip
Gluosniai,
Atodūsiais –
Šakom į upę –
Į tamsą plakasi
Ir sukas
Kreivų gatvelių
Labirinte…
Kol ryto
Raudona katė
Pratykina per dangų,
Dievo sieną,
Ir senos moterys
Piktai atplėšia
Dieną
Tartum užšalusį
Virtuvės
Langą.
***
Geidžiam mylėt,
Nors menki
Kaip dulkės
Viešpaties rūbų
Klostėje.
Ne kaip duoną
Mane paimk,
Adomai,
Kaip ostiją.
***
Žaibo bijo
Medžio galva
Aš nebijau
Aš – viksva
– – viks – –
va.
Dalia Bielskytė, Danutė Žalnieriūtė „Vėduoklė“. Grafikos ir poezijos albumas/ Klaipėda: S. Jokužio leidykla spaustuvė, 2009
***
Ar niekas nesakė, kokia tu, vaikeli, graži?
Kokia laikina, ar tau niekas, vaikeli, nesakė?
Dar spiginant saulei ateina naktis pamaži.
Ar niekas nesakė, kokia tu, vaikeli, graži?
Bet verkti, vaikeli, neverta dėl to, dievaži!
Ir šokti nuo tilto neverta tikrai, šviesiaake!
Ar niekas nesakė, kokia tu, vaikeli, graži?
Kokia laikina, ar tau niekas, vaikeli, nesakė?
***
Mane liūdina, mielas, mane tiesiog žvėriškai liūdina
Tavo tylinčios akys anapus žvarbios mėnesienos.
Daužos kumščiais krūtinėj širdis, netikėtai išbudinta.
Mane liūdina, mielas, mane tiesiog žvėriškai liūdina
Tavo „myliu“ – sunkus kaip akmuo, mano verksmo
nugludintas,
Pakaklėj. O pro šalį lyg
svetimos kiūtina dienos.
Mane liūdina, mielas, mane tiesiog žvėriškai liūdina
Tavo tylinčios akys anapus žvarbios mėnesienos.
***
Tiek beliko to džiaugsmo – trys šaukštai.
Tiek tų ašarų – jūra –
beliko.
Žiūri Dievas į žmogų iš aukšto…
Tiek beliko to džiaugsmo – trys šaukštai.
Ir svajota aušra neišauš jau
Virš vienatvės
kraštovaizdžio pliko.
Tiek beliko to džiaugsmo – trys šaukštai,
Tiek tų ašarų – jūra –
beliko.
Dalia Bielskytė „Vardas debesies“. Eilėraščiai/ Klaipėda: S. Jokužio leidykla spaustuvė, 2014. Dailininkas Arūnas Mėčius
***
Stropiai laistomas mano liūdnumas
Užaugo ligi dangaus –
Kaip pupa.
Tai lipsiu dabar juo
Į rojų,
Tai šoksiu su angelais
Menuetą!
Baltom rankelėm
Iš lėto –
Vast vast!
—
Ašara
Žemėn
Iš akies
Akmeniu.
***
Vėl tuo keliu atvykot, mano ponia,
Kuriuo – sakiau – keliauti pavojinga.
Ir liūdesiu nuo jūsų
atsiduoda.
Ir taip gražiai ištarti mokat „sninga“ –
Tarytum niekad neraudojot, ponia,
Tarytum rankų raudoje
nelaužėt.
Panyra adata ligoto
patefono
Į Bacho fugą, dūsaujančią graudžiai.
Kančia sutilps į baltą
nosinaitę.
O alkana svajonė – į kišenę.
Nėra, brangioji, nuo
vienatvės vaistų.
O jei yra, tai jie seniai
pasenę.
***
Verk, nes esi to verta,
Mano sese.
Verk rūgščias savo ašarų uogas
Ant nerimo smilgos.
Už dvylika brolių –
Sesuo.
Už vyrų dvylika –
Ragana.
Tavo
Širdies
Marškinėliai
Iš dilgėlių.
***
Lygiai lijo,
Lygiai šalo,
Lygiai ašaros tekėjo,
Kai per vandenį ir dangų
Mano mylimas išėjo.
Balto ledo varpas skamba –
Baltais kryžiais brėžia
dangų
Baltas mylimo šešėlis.
Lygiai lijo,
Lygiai šalo –
Mano mylimas išėjo.
Nebeverksiu ir nelauksiu.
Nebe
Palydėjau.
***
Pašaukiau debesį
Tavo vardu
Ir nukrito
Ašarų
Ežeras.
