Mokslinio pedagogo gyvenimas pašvęstas elementoriams

Juozo Danilavičiaus, logopedo eksperto, mokslininko ir publicisto, apie keturiasdešimties parašytų knygų autoriaus, pedagoginė patirtis – ištisa akademija.

Jis ir tokį vardą yra pelnęs – 1974 metais sąjunginė Pedagogikos mokslų akademijos mokslinė taryba buvo išrinkusi moksliniu korespondentu. O vienas akademikas tada atvirai pasakė: „Jeigu galėtum būti vergu, galėtum užkopti iki ministro kabineto, bet niekada nebūsi vergu – gimei laisvas, aukščiau mokytojo nepakilsi – rašyk knygas.“

Kaip išpranašauta…

Pats pašnekovas prisipažįsta, jog mokosi visą gyvenimą. Tas gyvenimas lyg Dievo pateptas – jau sulaukė aštuoniasdešimt šešerių, o iš jų per šešiasdešimt – aktyvios mokslinės pedagoginės veiklos. Dalis tų metų praleista Priekulėje – čia specialiojoje internatinėje mokykloje dirbęs mokytojas daugeliui pažįstamas. Prieš keletą savaičių miestelio bib­lioteka buvo pasikvietusi žymųjį pedagogą susitikti ir pristatyti autorinę literatūrą.

Ilgiausias ir brandžiausias jo pedagoginės ir visuomeninės veiklos laikotarpis praėjo Aukštaitijoje. Dabar J. Danilavičius laikomas tikru anykštėnu, apdovanotas Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija, jam suteiktas Anykščių miesto garbės piliečio vardas. O iš prigimties – tikras dzūkas, savajame krašte pokario metu labai anksti žengęs jauno mokytojo neramaus gyvenimo žingsnius, kai nuolat lydėjo baimė dėl tremties, kurią kentė sesuo Norilske, o tėvas ir brolis įkalinti lageriuose.

Po keliolikos metų darbo Rusnės kurčiųjų mokykloje ir Priekulėje, studijų Maskvos Lunačarskio ir Šiaulių universitetuose ir bendradarbiaujant su Kijevo ukrainiečių mokslininkų sambūriu bei žymiais to meto defektologais parašyti pirmieji išsamūs tiriamieji rašiniai iš pedagoginio darbo patirties. Grynai moksliniam darbui neatsidėjo, nors ir anais laikais būta tokių siūlymų.

– Niekada neturėjau polinkio kopti karjeros laiptais. Mane tiesiog nenumaldomai traukė prie gamtos nuskriaustų vaikų. Žavėjo tai, kad tame iš pažiūros riboto proto vaikelyje plaka nuoširdumo kupina, apgaulės, melo, suktybių nepaliesta širdis. Visą gyvenimą puoselėjau vidinį regėjimą, rūpinausi, kad vaikai augtų brandžios, kryptingos ir mokančios planuoti savo gyvenimą asmenybės, – sako J. Danilavičius.

Daug metų bendravus su auklėtiniais susikaupė tiek patirties, kad ji netilpo į vedamų pamokų rėmus. Tada viena po kitos gimė knygos – elementoriai „Aušrelė“ (1974) pagalbinėms mokykloms, skaitymo pradžiamoksliai „Genelis“, „Zylutė“, „Liepsnelė“, „Volungė“ (2004–2008), ugdymo patirties leidiniai – „Atsargiai, paauglys“, „Atsargiai, vaikas“, publicistikos straipsnių, mokslinių tyrinėjimų apžvalgos. Iš šio autoriaus pradžiamokslių dabar mokosi ir lietuvių, gyvenančių Hamburge, Londone, Australijoje ir Jungtinėse Valstijose, vaikai. Taip didžiulę patirtį turintis pedagogas, puikiai perpratęs vaikų psichologiją, ateina į pagalbą tėveliams, norintiems mokyti savo atžalas, taip pat jauniems specialistams, dirbantiems su negalią turinčiais vaikais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jo tyrinėjantis žvilgsnis galbūt ne visiems patinka, bet intelektualus požiūris į ugdymo procesą – neabejotina vertybė.

Vadovėlių autorius įsitikinęs, jog elementorius – taip pat kūryba ir labai subtili; juk iki trejų metukų susiformuoja būsimi rašytojai, dailininkai, muzikai, ir atvirai didžiuojasi visą gyvenimą atidavęs mūsų mažiesiems, kad jie išaugtų galingais Lietuvos ąžuolais.

2007 metais LR Prezidentas Valdas Adamkus Juozą Danilavičių apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Atsargiai – vaikas!

Pasak mokslininko, vaikas kaip kempinė sugeria visą informaciją, kurios apsčiai mūsų dienų erdvėje, ir jis tai daro lengvai ir žaismingai. Jeigu tėvai nepasirūpins išmokyti naudingų dalykų, pats vaikas savarankiškai semsis ir bevertę informaciją. O vienąsyk įskelta pažinimo kibirkštėlė vaikystėje virsta negęstančia ugnele, kuri palaiko vaiko intelektinį degimą visą gyvenimą. Vaikas – integruota esybė, kiekvienas yra unikalus, organiškai susijęs su aplinkos pasauliu. Mokytojams ir tėvams labai svarbu sekti vystymosi raidą: kaip nepraleisti jo simbolinio mąstymo ypatumų, kada mokyti garsinės analizės ir rašymo pagrindų. Remdamasis ilgamečiais stebėjimais, teigia, jog didžiausia klaida, kokią tiktai galima padaryti, – tai bandyti vaikams iš pradžių įkalti abėcėlės raides „iš eilės“ ir tada iš jų pinti vaikiškus tekstus.

Mokymasis pažinti raides ir iš jų sudaryti žodžius, J. Danilavičiaus įsitikinimu, turi būti įdomus žaidimas (iš septynių raidžių sudėkime aštuonis žodžius). Jo suformuota didaktinė medžiaga skirta mokinių žodynui tikslinti, gausinti ir aktyvinti, foneminei klausai lavinti, garsinei analizei mokyti, rišliai kalbai formuoti. Ji pritaikyta įvairaus pajėgumo mokiniams.

Vadovėliams parašyti reikia ypatingų profesinių gebėjimų ir ugdymo patirties. Juozo Danilavičiaus pradžiamokslis „Zylutė“ skirtas ne tik ruošti vaiką mokyk­lai, bet ir jo lūkesčių raidai, nes kiekvieną naują raidę ketverių metų vaikas priima su džiaugsmu ir noru pažinti daugiau raidžių ir mokytis skaityti. Elementoriaus „Aušrelė“, skirto priešmokyklinio amžiaus vaikams, paskirtis – mokyti girdėti, tarti, perskaityti, derinti, sieti, intonuoti, suvokti ir įsiminti autoriaus parašytus vaikams nesunkiai suvokiamus tekstus. „Genelio“ tekstai skatina šešiamečius per žaidimą kopti aukštyn, o „Volungė“ su mažyliais „kalbasi“ ne tik apie raides ir žodžius, bet ir apie šeimą. Beje, „Aušrelė“ parašyta autoriui dirbant Priekulėje.

Patirties knygos

Kaip pranašavo maskvietis akademikas, knygų rašymas – artimiausias Juozo Danilavičiaus prigimčiai. Yra išleidęs keletą publicistinių leidinių, pasakojančių apie dramatiškų išgyvenimų žmones („Kalinio sūnus“, „Tėvo malda“, „Rusija mūsų pamotė“, „Portretai“), pedagoginės publicistikos straipsnių, dienoraščių, laiškų rinkinius. 2010 metais išėjo apybraižų rinkinys „Mano mokytojai“ – apie tuos, kurie autorių mokė ir iš kurių jis pats mokėsi. Jie būsimam mokslininkui pasėjo žinių troškimo sėklas, vėliau skatino rašyti vadovėlius („Šviesos“ leidykla). Tai jo pirmieji mokytojai, žymūs rašytojai, specialiųjų mokyklų kolegos ir bendradarbiai, savo asmenybe ir patirtimi diegę visuotinas tiesas. Autoriaus studijos „Išmokykime girdėti žodyje garsus“ idėjas pirmieji pritaikė mokyklose Ukrainos defektologai.

Aptinkame čia pasakojimus ir apie mums pažįstamus pamario krašto šviesuolius – pokariu vienintelį buvusiame Priekulės rajone pradžios mokykloje turėjusį pedagoginį išsilavinimą Stasį Jankų, ilgametį pamario mokyklos direktorių Andrių Šaulį, Priekulės vaikų darželio vedėją Stefaniją Kmitienę, kuriame, patyrusio pedagogo akimis, sovietmečiu skleidėsi ir Montessori sistemos dvasia. Kalbėdamas apie šiandieninę mokyklą, Juozas Danilavičius apgailestauja, kad joje taip mažai mokytojų vyrų.

– Gerbiu moteris, bet pačios mokyklos klimate, vaikų ir mokytojų santykiuose trūksta to elemento, kuris vyravo prieškario Lietuvos švietimo sistemoje, – susitikime Priekulėje kalbėjo autorius.

Mintys apie žmogų

Ten, kur stiprus vėjas, ten ir stiprūs medžiai auga.

Kai tau nesiseka, galvok apie šviesius dalykus.

Ne tas vargšas, kuris nieko neturi, o tas, kuris turėdamas milijonus dar sukčiauja.

Stenkitės nebendrauti su tulžingais žmonėmis.

Jei tėvai nepasitiki sūnumi, jo gyvenimas taps košmaru.

Būkite savo paties daktaru ir sutaupysite daug pinigų.

Apie mokyklą ir mokytoją

Šiandien mokytojas nesaugus, dažnai pažemintas, atstumtas, kartais laikomas nevykėliu: jis jaučiasi vargšas tarp bankininkų, teisininkų, nors yra baigęs tą patį universitetą, įgijęs kvalifikacinį laipsnį, aukštą kvalifikacinę kategoriją.

Darbas mokykloje atitinka visas bausmių rūšis.

Nesušildyta mokytojo siela pamoka – ne pamoka.

Ne pažymių rašymas, bet viešinimas nužmogina ugdymą, sukuria nepasitikėjimą tarp mokytojo ir mokinių. Nėra didesnės tragedijos, kaip sužinoti, kad jis atsilikęs.

Visos varžybos veda prie selekcijos: tu pirmas – valio! tu paskutinis – kokia gėda!

Mokykla kardinaliai pasikeis po dešimties metų, kai mokytojas gaus keturis penkis tūkstančius litų.

Tik ryžtingas, valingas, atkaklus mokytojas tegali būti geru pavyzdžiu kiekvienam mokiniui – ir silpniau besimokančiam, ir pirmūnui.