Aktorė parašė žaismingą pozityvumo vadovėlį

Savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos konferencijų salė praėjusį penktadienį plyšte plyšo dėl dviejų dalykų: vietos stokos ir juoko bangų. Tokį seniai regėtą ažiotažą sukėlė teatro ir kino aktorė Nijolė Narmontaitė pristatydama savo pirmąją knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“. Knygos autorė sako, kad jos kūrinys – tarsi pozityvumo vadovėlis, kuriame nėra vietos bjaurasčiai, tačiau jame jautriai dera ir gyvenimo komizmas, ir tragizmas.

„Dievas davė ir drėbtelėjo“, šis žinomas posakis kaip niekam kitam tinka apibūdinti N. Narmontaitės talentus. Ji – teatro, kino, populiarių televizijos serialų aktorė, skaitovė, renginių vedėja. „ O dar ir rašytoja?“ – nuostabos neslėpė viena gargždiškė, išgirdusi apie būsimą knygos pristatymą bibliotekoje.

„Pastaruoju metu pastebiu daug juodų dalykų: nihilizmo, cinizmo, pykčio. O visada norėjau, kad gyventi būtų linksmiau, o dūšioje būtų šviesiau. Norėjau sužinoti, ką mano draugai ir kolegos dėl to daro. Knygoje, prieš pasakodami savo nutikimus jie kiekvienas savaip atsako į mano visiems užduotą tą patį klausimą, kurio esmė – kaip gyvenimui suteikti daugiau spalvų, kaip tapti laimingesniam“, – susitikime su gargždiškiais kalbėjo knygos „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“ autorė N. Narmontaitė, savo kūrinį įvardijusi „pozityvumo vadovėliu“.

„Bendraudama su žiūrovais esu ne kartą pasakojusi šmaikščių istorijų, man pačiai nutinkančių teatro kasdienybėje. Pastebėjau, kad tie pasakojimai sukeldavo užkrečiančio juoko bangas. Tokia patirtis man ir pakišo mintį apie knygą. Pagalvojau, jog ir kiti aktoriai yra patyrę įvairių komiškų ar naivių nutikimų, kuriuos užrašius teigiamų emocijų galėtų pasisemti kiekvienas skaitytojas“, – knygos kūrimo aplinkybėmis su renginio dalyviais sausakimšoje bibliotekos konferencijų salėje dalijosi autorė. Vieną kitą su savimi susijusią istoriją N. Narmontaitė ekspresyviai, įpindama ir dainas, tuo labiau sužavėdama publiką, paporino ir gargždiškiams.

„Mano gimimo diena. Iškepiau tortą. O vakare pasijutau labai blogai. (…) insultas. (…) Pakeliui į ligoninę mano galvoj vienintelė mintis: „Cit tvailiok! Teatras išgriautas, remontas, kur dabar mane šarvos? O dar iš Kauno dumte išdūmėm į Palangą, spintų nespėjau susitvarkyti. Ką apie mane pagalvos?“ (…) Ateina Vaiva (aktorė Vaiva Mainelytė), atneša visokių gėrybių. (…) Aš nieko negaliu nuryti, net lašelio vandens. Vaiva nutaiso grimasą, perkreipia lūpas taip, kaip atrodo manosios, ir klausia: – Padažyti tau lūpas? – Padažyk, – sakau jai, ir abi tiek juokiamės, tiek juokiamės“, – tai fragmentas iš aktorės Gražinos Balandytės pasakojimo knygoje „Aktoriai, režisieriai, kasininkės“.

„Rašydama knygą „Aktoriai, režisieriai, kasininkės“ išsikėliau prasmingą tikslą – juk šie metai yra paskelbti Teatro metais, o jie jau eina į pabaigą. Tad norėjosi juos įprasminti, bet smagiai, žaismingai. Maža to, aš tikrai esu įsitikinusi, kad gera emocija žmogų gydo… Kadaise Šilutėje po vieno renginio prie manęs priėjo moteris – labai liesa, matau, kamuojama sunkios ligos – ir prisipažino: „Man ketvirtos stadijos vėžys. Liko labai nedaug, bet po jūsų šiandienio renginio gavau gyvenimo pratęsimą. Kodėl jūs, menininkai, kartais parodote ne tokį pavyzdį, kokio mes tikimės? Mes norime gyventi, kabinamės į gyvenimą, o kartais jūs atimate sau gyvybę, tuo parodydami negerą pavyzdį. Tokie vakarai kaip jūsų gydo.“ Aš daug galvojau apie tos likimo paženklintos moters išsakytas mintis, kurios, žinoma, lietė ir itin populiaraus aktoriaus Vytauto Šapranausko apsisprendimą iš gyvenimo išeiti savo noru.

„Laikydama konservatorijoje (dabar Meno akademija) stojamuosius egzaminus į aktorinį iš Telšių su savimi atsivežiau… pjūklą. Vertinimo komisija manęs klausia – kam tas pjūklas? Sakau, Marlene Dietrich grojo pjūklu, atėjau tikėdamasi išmokti groti pjūklu. Klausia, tai nevaidinti? Sakau, vaidinti ir taip moku, man reikia išmokti groti pjūklu“, – užkrėsdama kvatojimu publiką gryniausia žemaičių tarme, kurią iki šiol labai gerbia, prisimindama savo jaunatvišką pasipūtėliškumą pasakojo N. Narmontaitė.

Ar užklupus negandoms pasidavimas nihilizmui, pesimizmui yra išeitis?.. Todėl mano knygoje visi pašnekovai atsakydami į visiems vienodai suformuluotą klausimą, ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, kad dūšioje būtų šviesiau. Pateikė savąjį požiūrį. Tais receptais gali pasinaudoti kiekvienas skaitytojas“, – susitikime su gargždiškiais pasakojo knygos autorė N. Narmontaitė. Knygos pašnekovai – plejada mums gerai žinomų aktorių bei režisierių. Tai Vytautas Anužis, Oskaras Koršunovas, Gražina Balandytė, Juozas Budraitis, Eglė Gabrėnaitė, Vytautas Juozapaitis, Rimgaudas Antanas Karvelis, Gytis Padegimas, Algimantas Puipa, Nelė Savičenko, Vytautas Tomkus,

Gyvenimas – teatras. Telieka tai kartoti, skaitant knygoje aktoriaus A. Bialobžeskio prisimintą senelės Kazės Kymantaitės laidotuvių fragmentą: „Atėjo į laidotuves vienas iš techninių darbuotojų. Ašaros teka upeliais, rauda balsu, eidamas apie karstą visiems užuojautas reiškia, visus verkdamas glėbesčiuoja. Prieina prie manęs ir pasilenkęs kužda į ausį: / – Patrauk, bl…, mašiną! / Aš maniau nugriūsiu. Štai kur teatro žmogus! Ilgiausią graudžią sceną suvaidino vien tam, kad man pasakytų (…). (…) Sėdžiu laidotuvėse visiems po akimis, ir toks juokas suėmė…“

Rimas Tuminas – tai tik dalis tų, su kuriais Nijolė leidosi į pokalbius, vėliau radusius vietą 336 knygos puslapiuose.

Vienoje knygoje darniai suguldyti itin skirtingų asmenybių pasakojimus – tikrai nelengva. Tarsi užbėgdama už akių, apsidrausdama nuo kalbininkų priekaištų, pirmuosiuose puslapiuose N. Narmontaitė akcentavo: „Knygoje daug nutikimų iš sovietinio laikotarpio, tad kalba kartais apkaišyta ne visai literatūriniais žodeliais. Man buvo svarbu išsaugoti pašnekovų šneką kuo gyvesnę, kuo autentiškesnę, atspindinčią jų charakterį ir kalbos manierą.“

„Kai kas man priekaištauja, esą kodėl į knygą nepateko viena ar kita papasakota istorija. Aš kruopščiai atrinkau tas, kurios nežeistų kitų teatro žmonių. Suprantu, kad jei išleisčiau knygą su tomis pikantiškomis istorijomis, ji būtų bestseleris. Bet niekada nesismaginsiu dėl pigaus populiarumo“, – „Bangai“ tvirtino N. Narmontaitė.

„Gyvenimas visada pilnas didelių ir mažų stebuklų, tik reikia jais tikėti ir juos pastebėti. O jeigu matai tik kas pilka, nuobodu, tai ir pro šalį einančio Jėzaus Kristaus nepastebėsi, ir nesustingsi iš gerumo – manysi, kažkoks bomžas praėjo“, – knygoje „Aktoriai, režisieriai, kasininkės“ į klausimą, ką daryti, kad dūšioje būtų šviesiau, atsako režisierius Gytis Padegimas.

Kol N. Narmontaitė brandina mintis apie antrąją knygą, skaitytojai jau įvertino N. Narmontaitės „pozityvumo vadovėlį“ – knyga „Aktoriai, režisieriai, kasininkės“ – išleista 4 000 tiražu ir dar pakartotu jau graibstyte išgraibstyta. Knygų rietuvė sparčiai sutirpo ir po susitikimo bibliotekos konferencijų salėje: autorė visiems, įsigijusiems knygą, tarsi dovaną dar paliko ir savo autografą.

Bibliotekos vadovai Juozas Gutauskas ir Diana Ciparienė akcentavo, kad toks nuoširdus susitikimas atliepia akcijos „Knygų Kalėdos“ dvasią ir yra tarsi įžanga renginių ciklui, skirtam bibliotekos 75-mečiui. Dar daugiau: puoselėjama mintis, kad ateinančių metų Vasario 16-ąją bibliotekos skaitytojai galėtų susitikti su N. Narmontaitės vyru, prisiekusiu buriuotoju, Lietuvos vardo tūkstantmečio odisėjos dalyviu, knygos „Gyvenimas audroje“ autoriumi Pauliumi Kovu. Jei pavyktų suderinti šį susitikimą, jau dabar galima pasakyti: visiems patriotiškai nusiteikusiems žmonėms bus verta ateiti.