Jurgis Lėbartas – didvyris iš Klaipėdos rajono
Mūsų meilė Tėvynei Lietuvai pirmiausia prasideda nuo pagarbos jos istorijai. Šiais metais Lietuva mini labai svarbų įvykį, kuris pakeitė visą šalį. 1923 metais šaltomis sausio dienomis buvo suplanuota pati sėkmingiausia operacija, kurios pagrindinis tikslas buvo sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva. Prieš šimtą metų šis pajūrio ir pamario ruožas pagal Versalio taikos sutartį buvo atimtas iš Vokietijos ir perduotas Prancūzijai. Sukilime dalyvavo patys narsiausi, drąsiausi ir ryžtingiausi žmonės, dar – be galo mylintys savo kraštą, lietuvybę. Ernesto Galvanausko pavedimu šiems drąsiems šauliams vadovavo vėliau tapęs Klaipėdos krašto vadovu (generalgubernatoriumi) Jonas Polovinskas-Budrys. Kai jauna nepriklausoma Lietuva šventė savo Nepriklausomybės dieną, Europos valstybių vadovai pripažino, kad Klaipėdos kraštas teisiškai priklauso Lietuvos Respublikai. Taip Lietuva tapo valstybe prie jūros.
Viena iš svarbiausių sukilimo figūrų buvo organizatorius ir vadas Jurgis Lėbartas, gimęs Šlapšilės kaime netoli Gargždų. Labai anksti pradėjo visuomeninę veiklą, tad per savo gyvenimą nuveikė daug naudingų ir svarbių darbų. Jurgis Lėbartas dirbo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitete, yra Tilžės akto signataras, Mažosios Lietuvos visuomenininkas ir kultūros veikėjas. 1915 m. parengė ir išspausdino iliustruotą elementorių „Pyweles, arba Lietuviškų Kūdikių Knygelė“, skirtą vaikams namuose mokyti. Jurgis Lėbartas leido populiarias, visuomenei svarbias problemas analizavusias „Apžvalgas“: 1919 m. išleido du šio kalendoriaus variantus gotiškais ir lotyniškais rašmenimis. Jurgis Lėbartas pirmininkaudavo lietuvių šventėms, būrė šaulius (1935 m. įkūrė Šilutės Šaulių kuopą), santariečius, choristus, buvo renkamas į daugelį lietuvių draugijų. Už dalyvavimą šiame sukilime buvo suimtas.
Už nuopelnus Klaipėdos kraštui ir Lietuvos Respublikai buvo apdovanotas aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Šaulių žvaigžde „Už nuopelnus“. Kasmet, minėdami 1923 m. sukilimo metines, žmonės pagerbia sukilėlius atnešdami gėlių ant šio sukilimo vadų Erdmono Simonaičio kapo Lėbartų kapinėse ir Jurgio Lėbarto kapo Joniškės kapinėse. J. Lėbarto atminimas Klaipėdoje ir Šilutėje įamžintas garbės ir atminimo lentelėmis pažymint namus, kuriuose jis gyveno. Labai gaila, bet Šlapšilės kaime neliko jo gimtosios sodybos nei paties kaimo senųjų pastatų. Tėvelių Elzės ir Jurgio kapas seniausioje Laugalių kapinių dalyje ilgai buvo pamirštas ir nelankomas. Reikia pasidžiaugti, kad paskutinius dvejus metus pamirštomis Mažosios Lietuvos kapinaitėmis rūpinasi rajono žmonės ir rudenį tvarko. Taip dėmesio sulaukia ir iš Šlapšilės kaimo kilusios Lėbartų šeimos kapas.
Jauniems žmonėms – bręstančioms ir besiformuojančioms asmenybėms – labai svarbus geras pavyzdys. Manau, kad Jurgis Lėbartas būtent toks ir yra: motyvuotas, ne žodžiais, bet konkrečiais darbais liudijantis svarbiausias vertybes. Šios anksti subrendusios asmenybės pavyzdys rodo, kad išskirtinės asmenybės gimsta ir formuojasi ne tik didmiesčiuose, bet ir nuošaliose gyvenvietėse. Manau, kad Jurgis Lėbartas Klaipėdos rajone yra nepelnytai pamirštas ir apie jį per mažai pasakojama mokyklose. Siūlyčiau įsteigti Jurgio Lėbarto premiją pilietiškiausiai Klaipėdos rajono klasei. Šios premijos tikslas būtų skatinti mokinių kūrybiškumą ir pilietiškumą. Manau, kad mokiniai galėtų žiemomis organizuoti žygius, kurių metu ne tik būtų puoselėjamas sveikas gyvenimo būdas, ugdoma valia, bet ir domimasi Klaipėdos krašto sukilimo, Jurgio Lėbarto ir kitų sukilėlių biografijomis.
Erika GENČIŪTĖ
Endriejavo pagrindinės mokyklos 9 klasės mokinė
(Neformaliojo ugdymo mokytoja Monika Vasylienė)
Šis rašinys pateiktas Johano Ferdinando Kelkio premijos konkursui „Jaunasis publicistas“
