Mieli Gargždai,
Gargždų bendruomenė miesto gimtadienio proga inicijavo abiturientų rašinių konkursą „Laiškas Gargždams“. „Jaunimo erdvėje“ jau spausdinome laureatų Povilo Kvekšo ir Beatričės Idzelytės rašinius. Šiandien skaitytojams pateikiame dar vienos laureatės rašinį.
Mieli Gargždai,
tiek daug prisiminimų gyvena šiame nedideliame mieste. Kiekviena vieta sugrąžina mane į vaikystę, į šviesias čia praleistų vasarų akimirkas. Kiekvienas praeivis, po daugelio metų sutiktas, vėl tampa kuo nors artimas. Ir nors jau laiko žymės nusėdusios jo veidą, žinau, kad tai mano miesto gyventojas. Viskas čia, mano gimtajame krašte, taip pažįstama, taip sava…
Ir kaip nuostabu matyti naujai iškylančius pastatus, atsinaujinantį ir vis įstabesnį miestą! Plikus laukus keičia statybų bruzdesys, vis primenantis apie ateities vizijas. Visgi nuostabiausia, kad miestas išlieka autentiškas. Visai baigiančios subyrėti sodybos ar miesto istoriją saugantis muziejus atveria duris į praeitį. Ar nuostabusis Gargždų parkas, kiekvienu metų sezonu piešiantis vis naują peizažą, dvelkiantis natūralumu ir vis kviečiantis sugrįžti. Žiemą pasitinkantis snaigėmis nuklotų medžių skliautu. Pavasarį – žaliuojančia gamta ir geltonų lyg saulė narcizų laukeliu. O, pasibaigus vasarai, parkas nusidažo visomis rudens spalvomis. Ir taip metai iš metų jis kviečia ilgiems pasivaikščiojimams siauru savo takeliu. Tačiau parkas ne vienintelis žavi gamtos vaizdiniais, Gargždai didingi ir piliakalniu, nuo kurio atsiveria visas miesto grožis, ir Minijos upe, kuri kiekvieną pavasarį sraunia vandens tėkme nugramzdina laukus. O iš kur bepažvelgtum, danguje išvysi istorijos dulkėmis nusėtą, bet vis dar didį ir žavų bažnyčios bokštą. Ir nors jūs, Gargždai, vis džiuginate naujais statiniais, moderniomis naujovėmis, šių kelių vietų vaizdiniai dar po daugelio metų iškils mano atmintyje. Ir net dygstanti nauja stotis primins senosios griuvėsius. Ir visai nesvarbu, kokios gražios bus ateities Gargždų mokyklos, aš visuomet atsiminsiu nutrintus suolus ar seniai mokyklą baigusių mokinių paliktas mozaikas ant sienų. Prisiminsiu ir maudynes sraunioje Minijos upėje ar karjeruose karštą vasaros dieną. Ir ilgus pasivaikščiojimus parko takeliais. Prisiminsiu ir net tas baigiančias subyrėti sodybas…
O dabar ima dvelkti nostalgija. Mano vieno gyvenimo etapo pabaiga ir paskutinė vasara čia kviečia atsisveikinti su gimtuoju miestu, vaikystės prisiminimus saugiai uždaryti ir laukti kito etapo. Žinau, kad Gargždai visuomet lauks manęs sugrįžtant. Nekantrauju kaskart stebėti vis gražesnį, besikeičiantį miestą. Viliuosi, jog sugrįžusi čia vis dar pajausiu senojo miesto dvasią. Tikiu, kad Gargždai džiugins naujomis laisvalaikio vietomis, įmantriais pastatais ir gėlėmis išpuošta Klaipėdos gatve. Tikiuosi greitai pamatyti naują stotį, kuri maloniai kvies užsukti visus pravažiuojančius. Modernias, pasikeitusias mokyklas, kurios dar ilgai primins kantriųjų mokytojų veidus, klasės draugus ir nepamirštamas akimirkas drauge. Gatvėmis šurmuliuojančius jaunuolius, skubančius į naujas susibūrimo erdves…
Mieli mano Gargždai, linkiu, kad visi projektai būtų sėkmingai įgyvendinti. Kad miestas plėstųsi ir trauktų atvykti gyventojus iš bet kokio pasaulio kampelio. Kad sugrįžtų visi išvykę. O, svarbiausia, linkiu daugybės įsimintinų švenčių, renginių ir akimirkų!
Ema PAČKAUSKAITĖ
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė
