Ar atveriam širdis vaikams? Netradicinėje pamokoje gimnazistai siejo literatūrą ir gyvenimą
„Vaiko konstitucija“, parengta vadovaujantis Vaiko teisių konvencija (priimta Jungtinių tautų Generalinėje Asamblėjoje 1989 m. lapkričio 20 d.), prisideda prie to, kad kiekvienas Lietuvos vaikas džiaugtųsi vaikyste ir augtų sveikas, saugus, laimingas ir atsakingas. Tikriausiai kiekvienas taip norėtume… Tačiau ne visada taip yra. Ir tas „ne visada“ skausmingas iki sielos gelmių ne tik tėvams, globėjams, vaikų mokytojams, bet labiausiai – vaikams.
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos pirmokai gimnazistai per literatūros pamokas šiuo metu skaito ir kartu su mokytojais analizuoja prozininkės, eseistės Vandos Juknaitės dokumentinę apysaką (esė) „Išsiduosi. Balsu“. Šioje esė apibendrinama rašytojos darbo patirtis su visuomenės atstumtaisiais – gatvės vaikais. Ši knyga – tai įvairi faktinė medžiaga apie patirtis vasaros stovyklose su iškart po Nepriklausomybės atgavimo gatvėje atsidūrusiais vaikais. Šis pasakojimas, kaip teigia mokyklinio vadovėlio autorės, „psichologiškai talpus ir pilietiškai negailestingas“. V. Juknaitė rašo: „Jie atsirado gatvėje, tie vaikai, gal 1993-iaisiais. Jau be priežiūros. Bet dar iš namų.“ Ar šiandien Lietuva kitokia? Ar, anot V. Juknaitės, „užvėrėm širdis“ kūdikiams, vaikams, paaugliams, kuriuos palieka tėvai ir kurie niekam nepriklauso? „Vaivorykštės“ gimnazijos mokiniai pritaria Vaiko konstitucijos teiginiui: „Turiu teisę gyventi šeimoje“… Tik kokioje? Apie kilusius skausmingus klausimus ir problemas, paskatinti savo lietuvių kalbos mokytojos Rasos Rusteikienės, lydimi mokytojos Dalios Žurkauskienės, padiskutuoti susirinko į Gargždų socialinių paslaugų centro konferencijų salę, kur pasitiko besišypsanti centro vadovė Viktorija Lygnugarienė, nuoširdus ir atviras psichologas, GIMK specialistas Dalius Kurlinkas ir socialinė darbuotoja Dovilė Bacevičiūtė. Mokiniai klausė, kuo ir kaip gyvena benamiai vaikai, paaugliai, likę be globos, kokios jų gyvenimo sąlygos, kaip jos pasikeičia patekus į globėjų šeimas. Rūpėjo palyginti rašytojos Vandos Juknaitės pasakojimą apie skausmingas anuomet benamystę patyrusių vaikų, paauglių patirtis su šiandienos jaunų žmonių aktualijomis.
Centro direktorė V. Lygnugarienė, atsakydama į mokinių klausimus, išgirdusi jų lūkesčius, pirmiausia pasiūlė atlikti minties eksperimentą – užmerkti akis ir akimirką įsivaizduoti, kad ši diena yra ta, kai jie tampa nematomi: „Niekas jūsų nemato, nepastebi, negirdi. Niekas visai. O jeigu tai ne diena? Mėnuo? Metai? Kokie jausmai užplūsta?“ Ir skaudžiai apibendrino situaciją: „Verksmas, žiaurumas, šauksmas, nusikaltimai – tai benamių, beglobių vaikų protestas prieš pasaulį. Taip, Gargžduose benamių vaikų nesutiksite, bet didžiuosiuose miestuose… Kasmet Lietuvoje be globos lieka apie 3 000 vaikų. Kur jie ieško meilės, pripažinimo, ramsčio? Gatvėse… Ir šiandien yra labai aktuali vaikų įsivaikinimo, globos problema. Reikalinga milžiniška pagalba globos centrams visoje Lietuvoje. Ir gali padėti tik šeimos.“
Gimnazistai Gargždų socialinių paslaugų centre turėjo galimybę pamatyti lietuvių kino režisierės Inesos Kurklietytės filmą „Būti mylimam“. Tai dokumentinis filmas apie saugų prieraišumą, kuris atsiranda ankstyvoje kūdikystėje ir lemia visą tolimesnę emocinę ir fizinę žmogaus raidą. Filmas skatina mąstyti apie tai, kas yra tas „saugus prieraišumas“, apie tai, kad tik gimęs vaikas jau turi prigimtinį poreikį priklausyti mamai ir tėčiui. Juk jau besilaukianti mama turi laukti savo kūdikio, nes jeigu ne, ryšys bus pažeistas ir tada vaiko gyvenimas gali būti paženklintas neviltimi rasti saugumą, pilnavertiškai augti ir gyventi.
Pažiūrėjus filmą, visus pasitiko tyla. Prasminga tyla. Pateikti klausimus, išsakyti emocijas gimnazistams buvo sunku. Tik Jonė pratarė: „O jeigu globėjai į namus pasiimtų paauglį, ar jo elgesys pasikeistų?“ Psichologas Dalius komentavo: „Mylinčių namų neužtenka – reikia gydančių namų. Reikia gydančios aplinkos, visuomenės palaikymo tiems, kas pasiryžta globoti. Beglobis vaikas visuomet apie save mąsto neigiamai, kad jis nemylimas, kad jis nepakankamai geras. Tad labai dažnai suaugusieji, priėmę globoti vaikus, „sudūžta“ – psichologiškai nepakelia globotinių prieraišaus saugumo patikros ir atstūmimo reakcijų. Aptarus su mokiniais, kokias skausmingas išvadas padaro dokumentinio filmo „Būti mylimam“ ir knygos „Išsiduosi. Balsu“ autoriai, apėmė nepaaiškinamas liūdesys, ypač skaitant autentišką rašytojos išpažintį: „Nereikia. Ne. Aš užvėriau širdį. Išmokau nematyti vaikų gatvėje. Neužkalbinti. Nepažinti. Neduoti centų.“
Tačiau… Vaikų, augančių globėjų, įtėvių šeimose, piešinių paroda „Aš šeimoje“, kurią mokiniai aplankė mūsų miesto Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, paliko šviesų įspūdį: širdyje liko džiaugsmas, kad vaikų piešiniuose daug spalvų, žaismingų akių, ryškių akimirkų apie tai, kad ir jie pagaliau šeimose, kad jie, tie tikrųjų gimdytojų palikti vaikai, „…žemėn tarsi grūdas gimti nusileidę“ (J. Degutytė), yra laimingi.
Žiūrėkime į pirmąsyk sutiktą jauną žmogų kaip į švarų, baltą, neprirašytą lapą. Padėkime jam kurti kitokį jo istorijos tęsinį, nes stereotipinis visuomenės požiūris į tokius vaikus, kurie gyvena be šeimos, jiems nepadeda.
Rasa RUSTEIKIENĖ,
Dalia ŽURKAUSKIENĖ
Mokytojos
