Chemijos mokslų daktaro svajonė – prisidėti prie žmonijos tobulėjimo
Tarp chemiko ir muzikanto karjeros rinkęsis gargždiškis Ignas PAKAMORĖ netrukus taps chemijos mokslų daktaru. Sparnus užsienin prieš septynerius metus pakėlęs jaunuolis teigė, jog chemija – kūrybinis mokslas. Jis dalijosi, kaip atrodė jo skrydis nuo chemija besidomėjusio abituriento iki 4 mokslinius straipsnius publikavusio ir mokslo darbuotojo poziciją Glazge pradėsiančio mokslininko.
Užsiėmė net namie
– Kuo sužavėjo chemija? Kodėl pasirinkote jos studijas?
– Mokykloje sužavėjo eksperimentai, nors ir minimaliai turėjome galimybę prisiliesti prie jų. Turėjau namuose laboratoriją, važiavau į Neakivaizdinę jaunųjų chemikų mokyklą „Pažinimas“ ir po truputį „priaugau“ prie to pasirinkimo. Įstojau į chemijos bakalauro studijas Grinvičo universitete. Dabar mano darbo sritis – teorinė chemija, kuri nėra tiesiogiai susijusi su cheminiais eksperimentais.
– Ar pasirinkimui darė įtaką mokytojai?
– Be abejo. Gyvenime turėjau du pasirinkimus: muzika arba chemija. Laimėjo chemija. Muzikos kelią gana anksti atmečiau, supratau, kad šioje industrijoje yra tam tikros „lubos“ – geriausiu atveju būsiu akompaniatorius. Jau mokykloje mane įkvėpė biologijos mokytoja, nes suteikdavo galimybę prisidėti prie įvairių mokslinių projektų. Labai sudomino ir išvykų į Vilnių metu matytos laboratorijos, nes chemija – eksperimentinis mokslas. Ir namie savo laboratorijoje pirkdavau cheminius indus, reagentus maišydavau balkone.
Atsivėrė netikėta galimybė
– Nusprendėte kelti sparnus ir akademinį gyvenimą pradėti užsienyje. Kodėl?
– Man patinka gyvenime daryti viską kitaip nei visi. Tuo metu buvo toks avantiūrizmas ir noras kažkur išvažiuoti. Mano mama yra anglų kalbos mokytoja, todėl ji mane paruošė IELTS anglų kalbos egzaminui. Pamenu, dar aštuntoje klasėje nuvažiavau į Londoną ir sakiau, kad noriu šiame mieste gyventi. Vieni važiavo mokytis į Kauną, į Vilnių, o aš patraukiau į užsienį.
– Kaip atrodė chemijos bakalauro studijų kasdienybė?
– Pirmaisiais metais norėjau grįžti į Lietuvą, ypač pirmą pusmetį, nes vyko išlyginamosios studijos, kadangi studentų žinios labai skirtingos. Pamenu, visi draugai pradėjo studijuoti, laikyti egzaminus, o mes turėjome dvi paskaitas per savaitę, nieko ypatingo nesimokėme. Tad mane apėmė toks jausmas, ką aš čia veikiu? Bet paskui viskas stojo į savo vėžes. Namų ilgesys nebuvo apnikęs, nes turėjau daug veiklos: draugai, nauja aplinka, kelionės.
– Kaip atradote studijų tęsinį?
– Žinojau, kad norėsiu stoti į doktorantūrą dar vienuoliktoje klasėje. Teko vaikščioti Vilniaus universitete po įvairias katedras, matyti profesorių vardus, visi jie – daktarai, todėl ir aš žinojau, kad noriu būti mokslų daktaru. Bakalauro metu turėjau dvi praktikas – pirmoji buvo Erasmus+ Prancūzijoje. Ten sutikau lietuvę mokslininkę dr. Jolantą Rousseau, kuri mane priėmė ir mes pradėjome dirbti mokslinį darbą. Tas darbas man labai gerai sekėsi, parašiau bakalauro baigiamąjį darbą, kurį teko publikuoti viename iš gerų mokslinių žurnalų. Mane labai įkvėpė tai, kad po bakalauro galiu publikuoti mokslinius straipsnius. Po studijų baigimo išvažiavau į Vokietiją, į Karlsrūhės technikos institutą (KIT) tęsti mokslinių tyrimų. Ten sulaukiau atsakymo, kad mane priėmė magistro studijoms Londono imperatoriškasis koledžas. Maniau, kad ten ir tęsiu studijas, bet vienas mano profesorius atsiuntė laišką, kviesdamas pabandyti stoti į doktorantūrą. Ne kiekvienas universitetas priima į doktorantūrą be magistro, bet išimtis – Glazgo universitetas. Tad dabar čia ir esu.
Bendradarbiavimo industrija
– Kaip kyla mokslinių darbų idėjos?
– Idėjos kyla įvairiai. Skaitome mokslinius žurnalus, jie kaip mados žurnalai. Taip pat domimės, kas vyksta „Twitter“ platformoje, nes mokslininkai ja naudojasi gana aktyviai. O idėjos kyla ir važiuojant dviračiu, ir einant gatve, nes tai yra kūryba, kūrybinis procesas. Aš visas mintis užsirašau į užrašų knygutę ir iš to vystau temas.
– Su kuo tenka dirbti rašant mokslinį straipsnį?
– Tai priklauso nuo įvairių dalykų. Straipsniai dažniausiai rašomi studento kartu su profesoriumi ir bendraautoriais iš mokslinių grupių ar kitų universitetų. Dabar pamatyti straipsnį, kurį parašė vienas autorius, yra ne tik reta, bet ir kyla daug klausimų dėl objektyvumo. Jau daugelį metų ir Nobelio premijos nebėra skiriamos vienam žmogui, mažiausiai trims ar keturiems, nes vienas lauke – ne karys. Moksliniai darbai reiškia bendradarbiavimą: teoretikai su ekspermentalistais diskutuoja, kritikuoja vieni kitų idėjas.
– Esate publikavęs 4 mokslinius straipsnius. Kiek trunka jį parašyti?
– Dar keli moksliniai straipsniai turi būti publikuoti. Rašymo procesas labai įvairus: galima parašyti ir per vieną naktį, tai nėra sudėtinga. Pagrindinis procesas yra duomenų surinkimas, sustygavimas, kadangi vyksta bendradarbiavimas, reikia visiems autoriams išsiuntinėti darbą. Jie perskaito, patvirtina, atsiunčia arba dalijamės darbais: vieni rašo, kiti renka medžiagą. Pavyzdžiui, paskutinę publikaciją ruošėme du, tris mėnesius. O pirmąją publikaciją parašiau per keletą savaičių, užtrunka tik pats patvirtinimo procesas.
Pasinėrimas į kultūrą
– Mokėtės tiek Anglijoje, tiek Škotijoje. Kokius skirtumus pastebite?
– Daugiausia įvardyčiau kultūrinius skirtumus. Nes pietų Anglija, Londonas yra tas tikrasis kolonialistinės Britanijos pavyzdys. Ten ir mane laikė emigrantu, ir rasizmo žymiai daugiau. Atkeliavus į Škotiją jaučiasi skandinaviškumas. Žmonės yra žymiai šiltesni, labiau atsipalaidavę.
– Ar atvykus į Angliją teko patirti kultūros „šokų“?
– Pirmąkart atvažiavau, išsikroviau daiktus ir norėjau įsikrauti telefoną. Pasiimu kroviklį ir žiūriu į rozetę. Tad teko skambinti draugei, ji sako, nebūk kvailas, imk peilį, jį galima įkišti į viršutinę elektros lizdo dalį ir tada gali įsikrauti telefoną. Tų kultūrinių šokų buvo daug, įdomu buvo patirti, ką reiškia popietinis arbatos gėrimas, angliški sumuštiniai, barai.
Anglijoje supratau, kad reikia šiek tiek primiršti savo kultūrą ir pasinerti į jų. Britanija nėra Europa. Kai tai priimi, kitaip pradedi žiūrėti į šią šalį. Man tai pavyko padaryti, net per pandemiją, būdamas Škotijoje, pajaučiau, kaip subritiškėjau. Labai rekomenduoju visiems pakeliauti, patirti tą kultūrą.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– Dažniausiai tai yra muzika, bet doktorantūros metu jokio laisvalaikio neturėjau, nes visą laiką praleisdavau laboratorijoje arba prie kompiuterio. Groju fortepijonu, tai yra mano pagrindinis hobis. Dar sportuoju, bėgioju, bet tai labiau prasiblaškymas. O mano darbo balanso metodas – atostogos ir kelionės.
Keitėsi ir vertybės, ir samprata
– Kaip pasikeitė požiūris į pasaulį?
– Atsirado kitokios vertybės gyvenime, nes suvoki visatą visiškai kitaip. Doktorantūros metu susidėliojo visiškai kitokia mano pasaulėžiūra, grįsta mokslu. Save ilgą laiką identifikavau religingu, tačiau tai drastiškai pasikeitė. Daugelis atmeta religiją, bet tada atsiranda tikėjimas mokslu – o kas yra tas tikėjimas mokslu? Mokslas nėra statiškas dalykas, jis nuolat kinta, atsiranda nauja karta mokslininkų, kurie keičia tas pačias teorijas. Juk kiek metų mes naudojom Niutono teoriją, bet vėliau į mokslą įžengė Einšteinas ir viską pakeitė. Mano gyvenimo filosofija yra grįsta fizinio pasaulio supratimu, pasitikėjimu mokslu.
– Ką jūs, kaip mokslininkas, norėtumėte pasiekti?
– Norėčiau prisidėti prie žmonijos tobulėjimo. Bet kuris mokslinis darbas, pasiekimas yra pastatytas ant kitų mokslininkų pečių. Ir nebūtinai gyvenime reikia nuveikti kažką, už ką gausi Nobelio premiją, nes net ir mažas indėlis yra svarbus. Svarbiausia yra įkvėpti žmones, tai yra vienas iš sudėtingiausių dalykų. Ir svarbu nuolat domėtis, kvestionuoti mokslą, taip pat neužsidaryti vien tik chemijoje, gilintis į kitas sferas.
– Doktorantūros studijos užsitęsė dėl koronaviruso pandemijos. Kaip vyko darbas?
– Man darbas apsivertė 90 laipsnių kampu, nes pagrindinė doktorantūros idėja turėjo būti eksperimentinė. O per pandemiją grįžau į Lietuvą mamos gimtadieniui ir nebeišvažiavau keturis mėnesius. Mane ir anksčiau domino teorinė chemija, per pandemiją pradėjau mokytis programavimo, pradėjau daug skaityti straipsnių apie teorinę chemiją ir mašininį mokymąsi. Gavosi taip, kad vienas iš pagrindinių mokslinių tyrimų yra teorinės chemijos krypties.
– Į kokį gyvenimą grįšite rudenį?
– Nuo spalio mėnesio pradedu dirbti moksliniu darbuotoju Glazge. Į praktinę, eksperimentinę chemiją nebegrįšiu, dirbsiu su chemijos kompiuterizacija bei robotizacija. Darbas laboratorijoje yra sunkus, toksiškas ir varginantis. Kai kas nors paprašo papasakoti, kaip atrodo mano diena, tai ji tokia, kaip dirbant virtuvėje: maišai, plauni, valai ir taip visą dieną ant kojų. Bet yra kam tai patinka, mane labiau traukia teoriniai chemijos aspektai. Bet tam irgi reikia universalesnių žinių – informatikos, matematikos, robotikos. Dabar tai didelis perversmas chemijos moksle.
– Ko palinkėtumėte jaunajai kartai?
– Svarbiausia nuolat domėtis, būti smalsiems, užsiimti kuo daugiau veiklų. Reikia žinoti, kad studijos, specialybė neįrėmina. Universitetas ne tik suteikia žinių, bet ir formuoja žmogų, todėl aš esu už klasikines studijas, po kurių galima rinktis aibę specialybių.
Kalbėjosi Gabrielė ČIUNKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
