Virtuali verslo asistentė Dovilė: „Į mane žiūrėjo kaip į kosmonautę“
Verslumas iš kartos į kartą, užkoduotas DNR, – taip apie savo polinkį padėti verslams kalba išties unikalią profesiją atradusi klaipėdietė Dovilė ŽEMGULIENĖ. Ji pasuko neįprastu keliu ir dirbdama „sau“ kaip virtuali verslo asistentė padeda verslams tobulėti, vystytis. Tai darydama Dovilė auga ir pati bei atskleidžia, jog didžiausias pasiekimas – galimybė stebėti savo asmenybės pokyčius.
Verslumo gyslelė nuo gimimo
– Tavo darbas turi įdomią antraštę – verslo asistentė. Ką tai reiškia?
– Kai nusprendžiau imtis savo versliuko, pirmoji mintis buvo „pagalba verslui“, bet šis pavadinimas toks labiau buitinis. Kažkaip „nelipo“. Pradėjau ieškoti atitikmenų, sinonimų, tada viena pažįstama sako, kad anglų k. yra „virtual assistant“. Taigi, pasivadinau virtualia verslo asistente Dovile. Virtuali, tai kai žmogus gali padėti dirbdamas nuotoliniu būdu (neužima vietos biure, nereikia įdarbinti ir mokėti mokesčių, nereikia rūpintis jo kvalifikacijos kėlimu, motyvavimu, be to, galima dirbti tik keletą valandų per dieną ar per savaitę). Žodį „verslo“ pridėjau pati, norėdama fokusuotis į tikslinį segmentą. Asistentė – tai žmogus, kuris gali padėti atlikti darbus, kuriems įprastai pritrūksta laiko, kompetencijų arba tie darbai yra nemieli širdžiai.
– Kada pati sužinojai apie tokią profesiją?
– Idėja nusileido tarsi iš dangaus. Pirma kilo noras, po to suradau tam norui rūbą (tinkamą pavadinimą). Kai sūnus labai nenoriai ėjo į darželį, nuolat sirgo, su aukle nepasilikdavo, jaučiau, kad neturiu galimybės ramia sąžine grįžti į darbą. O aš toks žmogus, kuriam reikia veiksmo, noriu iššūkių, savirealizacijos, noriu mokytis ir dalintis žiniomis. Taigi, vieną dieną visa savo esybe pajutau, kad noriu padėti, prisiliesti prie daug įvairiausių verslų, skirtingų sričių. Dar pamenu, kaip brolis sakė, kam čia tavęs reikės, prisimąstai nesąmonių. O aplinkiniai tik gūžčiojo pečiais nelabai suprasdami, ką aš veiksiu. Bet taip stipriai tikėjau savo idėja, kad nebegirdėjau jokių komentarų ir atkalbinėjimų. Lietuvoje apie virtualias verslo asistentes tuo metu dar nežinojo beveik niekas. Kaip vėliau atradau, tik viena mergina Vilniuje neseniai buvo pradėjusi dirbti virtualia asistente.
– Kaip supratai, kad tai – tavo pašaukimas?
– Verslininko gyslelė, regis, yra jau DNR įrašyta. Užaugau šeimoje, kurioje visi esame verslūs. Močiutė turguje pardavinėdavo savo užaugintą derlių. Tėvai prekiavo turguje, mugėje, turėjo verslą Latvijoje, įkūrė kaimo turizmo sodybą. Nuo mažens mačiau, kaip tiriama rinka, gvildenamos idėjos, diskutuojama dėl kainodaros, dėliojamos strategijos. Pati važiuodavau su tėvais į turgų net didelių šalčių metu. Sustirusiais nuo šalčio pirštukais, bet su šypsena veide bendraudavau su klientais. Dirbdavau visus savaitgalius, nesvarbu, ar šventė su draugais, bendraklasiais – šeštadienio ryte turėdavau būti darbo vietoje, todėl galėjau praktiškai tirti rinką, pažinti klientus. Vėliau pati tėvams kūriau strategijas, reklamą ir rūpinausi kitais verslo klausimais. Įstojau studijuoti ekonomiką, vėliau dėmesį patraukė marketingo ir tarptautinės prekybos paskaitos. Jaučiau, kaip tiesiog švyčiu šiose paskaitose. Baigusi studijas dirbau rinkodaros specialiste ir tęsiau rinkodaros magistro studijas. Manęs pagalbos vis prašydavo tėvų kolegos, vėliau pažįstami, turintys parduotuvių, draugai. Daug savęs atidaviau naujai įsteigto Veiklių mamų klubo veikloje, taip pat aktyvi buvau Išmanių moterų asociacijoje „Idėjų pakrantė“. Taigi, išėjusi motinystės atostogų supratau, kad mano pomėgis gali tapti ne tik savirealizacijos priemone, bet ir pajamų šaltiniu. Kaip juokauju, svarbu pajusti, pagauti srovę ir ja tekėti.
Svarbus asmeninio įvaizdžio kūrimas
– Ar gali papasakoti apie virtualios verslo asistentės karjeros pradžią?
– Dirbu jau 5 metus, pradžia buvo labai lengva. Juokingiausia tai, kad dar prieš pradedant mane norėjo įdarbinti viena įmonė. Bet pabijojusi įsipareigojimų, kad vaikas daug sirgs, o aš negalėsiu ramia širdimi palikti jo su aukle, pasiūliau, jog išsiimsiu individualios veiklos pažymą ir taip padėsiu įmonei. Juokas dabar ima prisiminus verslininko akis. Kaip į kokią kosmonautę žiūrėjo (juokiasi – aut. past.). Lietuvoje niekas tokių dalykų nesiūlė ir neprašė, juk kas geriau už stabilumą įsidarbinus. Su mano sąlygomis sutiko įtariai, bet jaučiau, kad nenoriu įsipareigoti tik vienam verslui. Tada susikūriau savo įvaizdį. Buvo labai populiaru visur logotipus dėti, o aš pajutau, kad nenoriu kaip visi. Noriu vystyti asmeninį įvaizdį (ang. brand). Apie tai tada vos vienetai kalbėjo. Nusifotografavau, surašiau darbus, kuriuos norėčiau ir galėčiau atlikti ir kuriuos dar noriu išmokti. Veiksmas įsisuko tokiu greičiu, kad vos spėjau gaudyti orą. Dabar žiūriu, kad po 5 metų aš darbu prisiliečiau prie visko, ką buvau užsirašiusi.
Viena, ką pajutau, – tiesinę koreliaciją (stiprią sąsają) tarp to, kiek investuoju į save, savo žinias, pasitikėjimą savimi, ir užduočių sudėtingumo, klientų pasitikėjimo deleguojant užduotis. Turbūt nustebsite, bet nė karto nepirkau mokamos reklamos. Tiesą pasakius, visai nesireklamavau. Klientai mane patys susiranda, o aš atsidėkodama darbus stengiuosi padaryti kuo geriau. Buvo momentas, kai dirbau su 10 skirtingų veiklų klientais. Pajutusi, kad nebenoriu taip taškyti energijos skirtingoms sritims, visus apmokiau ir išleidau savarankiškai tvarkytis. Tada susikoncentravau į keletą klientų, bet užduotys atsakingesnės, reikalaujančios daugiau dėmesio ir žinių.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti?
– Mėgstu išbandymus, todėl nuolat juos pati sau susikuriu. Bet, pagrindinis – pasitikėti savimi. Su patirtimi sudėtingėja ir užduotys, kreipiasi didesnių verslų klientai, daugiau reikia asmeninio tvirtumo ir drąsos. Žinios, įrankiai – surandami, išmokstami. O psichologinių niuansų, vidinės stiprybės nerasi „Google“. Su savo pasąmoninėmis programomis, vaikystės blokais ir pan. turi dirbti pats (arba prižiūrimas specialisto) ir rasti teisingus įrankius, kad galėtum sklandžiai žingsniuoti iššūkių kely. Neslėpsiu, buvo momentas, kai pati palūžau ir vėl kilau lyg feniksas iš pelenų, kai patirtis ir žinios nebegelbėjo. Reikėjo atstatyti pamatines kortas, kurias praleidau bekurdama, augindama save. Ir čia, laimei, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje atsirado žmonės, kurie man padėjo. Gal nuskambės romantiškai, bet mėgstu sakyti, kad mūsų angelai sargai yra žmonės, kuriuos sutinkame gyvenime. Todėl ir pati stengiuosi suteikti paramą, palaikymą tiems, kurie pasiruošę ją priimti.
– Kokie Tavo didžiausi, svarbiausi pasiekimai?
– Geras klausimas! Kai pažiūriu atgal į tuos 5 metus, tai suvirpa širdis. Kiek daug aš jau esu pasiekusi! Kiek nuostabių žmonių sutikta, gerų žodžių sulaukta, kiek sėkmingų verslų, kuriems dar jų pradžių pradžioje padėjau, palaikiau. Augindama vaikus aš sugebėjau ir dirbti, ir užsidirbti, save realizuoti ir pakilti asmeniniais karjeros laiptais. Patirtis tokia didelė, kad vargu ar kokioje knygoje tiek perskaitytum… Didžiausias asmeninis laimėjimas – mano pačios, kaip asmenybės, augimas. Ir kai tarptautiniai verslai prašo mano pagalbos, kai klientai laukia ir grįžta bei rekomenduoja kitiems, širdyje suvokiu, kad turiu teisingas vertybes.
Džiaugiasi laisve
– Kaip atrodo tavo darbo savaitė?
– Ritmas gana intensyvus, nes esu mama, žmona, verslininkė, dar tėvų reikalų tvarkytoja ir draugė, į kurią dažnai kreipiasi žmonės, norėdami patarimo, paguodos ar išsikalbėti. Kai pradėjau dirbti virtualia asistente, laiko neskaičiuodavau. Negalėdavau ramiai užmigti, tad ir 4, ir 5 val. ryte mane galėjai rasti prie kompiuterio. Degiau aistra darbui. Tėtė net sakydavo, kad atrodau lyg užsuktas, nesustojantis, bet visada besišypsantis žaisliukas. Vėliau perdegiau, teko krūvį sumažinti, atsigręžti į save.
Pastaruoju metu saugau save, stebiu ir reguliuoju darbo grafiką taip, kad visur būtų harmonija. Vasarą dirbau vos po kelias valandas per dieną ir laiką skyriau sau, vaikams, šeimai. Įprastai, kai vaikai mokymosi įstaigoje, dirbu apie 4–5 val. per dieną. Bent 30 min. skiriu meditacijai ar ramiam pasėdėjimui. 1–2 val. vakarais mokausi, skaitau straipsnius ar naujienas, susijusias su verslu. Stengiuosi rasti laiko ir sportui ar bent pasivaikščiojimui.
– Šiuo metu dirbi „sau“. Ar labai pasikeitė darbo kasdienybė? Kokius didžiausius privalumus ir trūkumus matai tarp darbo „sau“ ir samdomo darbo?
– Man svarbi laisvė: planuoti, keisti savo darbų grafiką, rinktis klientus, reguliuoti darbų tempą, vietą, iš kur dirbti, laiką, kada dirbti. Būtent tos laisvės vedama ir džiaugiuosi, kad galiu dirbti „sau“. Būna, kad kartais aplanko nostalgija samdomam darbui, pasiilgstu gyvo bendravimo, kolektyvo švenčių, to „nieko neveikimo“, už kurį moka pinigus, socialinių garantijų, nes kai vaikai suserga ar atostogauja, nedarbingumą „imu“ savo laiko sąskaita. Jei vertinsime produktyvumą, tai per 4 val. darbo namuose padarau daugiau nei biure padarydavau per darbo dieną ar net kelias dienas.
Domina verslininkų gyvenimo užkulisiai
– Kaip socialiniai tinklai pakeitė verslą?
– Kaip sakoma, jei tu nesi socialiuose tinkluose, tai tavęs visai nėra. Net jei ir „Google“ ieškai pagal raktažodžius, neretai pirmose pozicijose parodo verslų „Facebook“ paskyras. O, pavyzdžiui, „LinkedIn“ jei nėra įmonės vadovo anketos, jau ta įmonė įvaizdžio prasme gauna minusą. Dabar tiesiog privaloma būti socialiniame tinkle. Kaip aš sakau neaktyviems klientams, bent jau susitvarkykite paskyrą taip, kad būtų visa reikiama informacija teisinga ir gražiai pateikta. Dar labai svarbus niuansas – šiomis dienomis svarbią reikšmę atlieka asmeninis prekės ženklas. Klientus, kuriuos pavyksta „perlaužti“, visada raginu stiprinti savo verslų įvaizdį sutvarkytais ne tik verslo profiliais, bet ir savo asmeninėmis paskyromis. Matau, kaip fokusas jau iš verslo profilių persikelia į asmeninius profilius. Per asmeninius „Facebook“, „Instagram“, „TikTok“, „LinkedIn“ ir kitus profilius (visada parenku tinkamiausius pagal verslą) atveda daug daugiau klientų nei įmonės profiliai. Kodėl taip yra? Klientas turi galimybę prisiliesti prie verslų/verslo savininkų asmeninių gyvenimo užkulisių: taip sukuriamas artumas, mezgasi bendrystė, pasitikėjimas, o galiausiai ir prisirišimas, palaikymas. Net šių laikų teisininkai sėkmingai savo paslaugas reklamuojasi „TikTok“ ir laužo stereotipus.
– Kokių paslaugų dažniausiai ieško verslai? Su kokių sričių verslais įdomiausia dirbti?
– Dauguma nespėja sekti visų naujienų, todėl aš esu kaip tas lagaminėlis, kuris atsineša šių dienų reikalingiausius verslams įrankius. Mano klientai dažniausiai kreipdavosi norėdami įžvalgų ir pagalbos kuriant turinį, su socialiniais tinklais, tvarkant internetines svetaines.
Esu stipri rinkodaroje, todėl po pokalbio kiekvieną verslą visų pirma nuskenuoju per savo rinkodarystės matymą, surašau, ką reikia taisyti, ties kuria sritimi dirbti, sudarau darbų planą. Tada pagal planą vykdome administracinius/kūrybinius darbus. Būna, kitus tik palaikau, patariu, ir jie savarankiškai patys atlieka darbus. Juokiuosi, kad, ko gero, dirbau su visais verslais, kuriuos pati būčiau norėjusi kurti. Iš kiekvieno kliento veiklos daug išmokstu ir pati. Dabar labai džiaugiuosi dirbdama su telekomunikacijų įmone UAB „Proitas“. Lietuvos ir užsienio rinkai pristatome inovatyvų produktą – tikiu jo nauda, todėl dirbti labai smagu ir įdomu. Smagu dirbti ir su kitais konsultantais (verslų ir saviugdos), apsikeisti idėjomis, praplėsti mąstymą, susipažinti su platesnėmis galimybėmis, taip turiu galimybę ir augti pati kaip asmenybė.
– Kaip sekasi planuoti laiką ir derinti darbą su laisvalaikiu? Ar lengva atsitraukti nuo darbo dienos pabaigoje ir atostogų metu?
– Čia norisi šyptelti – laiką planuoti išmokau. Susidėlioju darbus pagal savo produktyvų laiką, darbo tipą. Labai myliu savo darbą, idėjų nuolat daug. Ir tas jausmas, kai kūrybinė energija teka tavimi, yra nuostabus. Būčiau, ko gero, darboholikė, bet turiu ir kitą pomėgį – gilinu žinias sąmoningumo temomis. Tarp šių dviejų temų ir balansuoju. Taip pat išmokau savęs klausti „ar aš dabar noriu dirbti?“, „ko dabar noriu?“ – tai padeda atitrūkti nuo darbo. Be to, nuo darbo atitraukia vaikai ir šeima.
Kalbėjosi Gabrielė ČIUNKAITĖ
