Laikai keičiasi, o karų istorija kartojasi
Istoriko, rašytojo Roberto Petrausko įžvalgos Gargžduose
Iš Gargždų kilęs žurnalistas, protmūšių organizatorius ir vedėjas, istorikas, rašytojas Robertas PETRAUSKAS prieš kurį laiką Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje pristatė savo naujausią knygą „Poltava“. Susitikti su žodžio kišenėje neieškančiu ir didžiulį žinių bagažą sukaupusiu rašytoju susirinko tiek žmonių, kad bibliotekos salė buvo sausakimša, ne visi berado vietos ir atsisėsti. Labiausiai publiką dominusi tema – Rusijos karas prieš Ukrainą.
Broliai ir seserys
Istorikas atvirai sakė, jog jam tiesiog išmušinėja saugiklius, kiek daug jis norėtų papasakoti, susiedamas dabartinius įvykius su jau tapusiais istorija. Dar 2018-aisiais R. Petrauskas dalyvavo „Nacionalinėje ekspedicijoje“, vyko į Ukrainą. „Iškeliavau manydamas, kad Ukraina, nors ir ne taip toli nuo mūsų, yra kitas pasaulis: mes – baltai, jie – slavai, mes – katalikai, jie – stačiatikiai. Tačiau per 3 ekspedicijos savaites supratau, kad viskas šiek tiek kitaip“, – atvirai prisipažino R. Petrauskas. Pirmiausia jie buvo svetingi kaip broliai ir seserys, jau tada knaisiojosi po savo istoriją, kad būtų paneigtos tokios kalbos, esą Ukraina yra kažkoks dirbtinis produktas, kuris niekada neegzistavo, esą tai teritorija, kuri niekada neturėjo savo tautos ir neturi teisės vadintis kažkuo, kas yra laikoma nepriklausoma valstybe.
Norėdamas paneigti tokią Vladimiro Putino skleidžiamą dezinformaciją apie esą Ukrainos neegzistavimą, R. Petrauskas sausakimšai salei nuodugniai, pasitelkdamas vaizdinę medžiagą pristatė Ukrainos istorinę raidą. Ukrainos žemėse valstybingumo istorija siekia IX a. Rašytojas, istorikas priminė, kad Lietuvą ir Ukrainą vienija kelių šimtų metų bendra tradicija, bendras gyvenimas kartu – etapas, kai Ukraina buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, kai ji buvo lietuvių Rusia, ir lietuvių bei ukrainiečių kraujas maišėsi. Todėl nieko keisto, kai dabar lietuvių darytuose DNR tyrimuose matyti, jog 30 proc. turi ukrainietiško kraujo.
Imperijos klausimas
R. Petrauskas pastebėjo, jog istorijos vingiuose Rusija praleidžia viską, ant ko yra statoma Vakarų civilizacija: jie praleidžia reformaciją, renesansą, technologinę pažangą ir t. t. Vyrauja suvokimas, jog Rusija yra kažkur toli. Ir būtent Poltava yra ta akimirka, kai Europa privalo išgirsti Rusijos balsą, nes ji laimėjo prieš galingą istoriją turinčius švedus. Poltavos mūšis vyko 1709 m. liepos 8 d. tarp Švedijos karaliaus Karolio XII ir Rusijos caro Petro I armijų. Poltavos mūšis buvo svarbiausias Šiaurės karo mūšis, nulėmęs jėgų pusiausvyrą Šiaurės ir Rytų Europoje ir reiškęs Rusijos, kaip didžiosios valstybės, iškilimą.
Istorikas priminė, jog JAV prezidento patarėjas Zbignevas Brežinskis jau beveik sugriuvus Tarybų Sąjungos imperijai, 1992 metais, pasakė: „Rusija be Ukrainos automatiškai tampa ne imperija, Rusija su Ukraina – imperija.“ Tad, anot R. Petrausko, tai, ką V. Putinas žaidžia dabar, yra noras išsaugoti pėdą Europoje. Pėdą, kurią pirmą kartą 1709 metais įkelia Petras Didysis. Tai akimirka, kuri rusų istoriografijoje yra užtvirtinta kaip labai svarbi. Petras Didysis buvo apkeliavęs pasaulio, tad suvokęs, jog Rusija yra tamsi, necivilizuota, nekultūringa, neturinti jokių valdymo struktūrų, tradicijų. Nemoka nieko, kas laikoma geru dalyku Vakarų Europoje. Tad Petras Didysis, grįžęs padaro didelį proveržį ginkluotėje, kariuomenės kūrime, jėgos struktūrų organizavime. Tas proveržis leidžia Rusijai įžengti didelį žingsnį į Europą ir Europa ją pamato. Supranta, kad su ta didžiule milžine, kad ir kokia ji būtų kerėpliška, keista, nemandagi ir nepaisant, kaip ji chuliganiškai geria degtinę, iškėlus koją virš stalo, su ja reikia skaitytis, nes ji stipri. Nuo tos akimirkos rusai žaidžia tą patį žaidimą. „Jie šiek tiek net šizofreniški. Prisimenant Sočio olimpines žaidynes, rusai padaro viską, kad patiktų pasauliui, padarytų įspūdį, tačiau tuo pačiu metu 85 proc. balsuoja už tai, kad esą labai gerai, kad rusų bijo. Jie nori, kad pasaulis juos mylėtų jų bijodamas. Tačiau tai neįmanoma. Tu arba myli, arba bijai. Rusijos carai yra išsiaiškinę, kad su meile sudėtinga. Darai, darai, stengiesi, o viena klaida – ir meilės nebėra. O baimė yra visada“, – pastebi R. Petrauskas.
Konspiracijos teorijų čempionai
Knygos autorius akcentavo, kad mes turime kur kas daugiau sąlyčio taškų su ukrainiečiais nei galima įsivaizduoti. Ukrainoje 1991 metais vyko referendumas dėl išstojimo iš Tarybų Sąjungos. Borisas Jelcinas buvo įsitikinęs, kad ukrainiečiai norės likti. Kad Baltijos šalys pabėgo, tai nereiškia Tarybų Sąjungos pabaigos. B. Jelcinas galvojo, kad ši imperija gali išlikti, tik šiek tiek restruktūrizuota su Baltarusija, Ukraina ir Rusija kartu. Tačiau Ukrainos referendume per 90 proc. žmonių balsavo už išstojimą iš Tarybų Sąjungos. Anot R. Petrausko, Rusijoje metų metais niekas nesikeičia, tačiau šalia esanti Ukraina – gyvas pavyzdys, kad gali ir pasikeisti: įvykti revoliucija, vertybių perkainavimas ir t. t. 2004 m. įvyko oranžinė revoliucija, tačiau rusai negali patikėti, kad tai vyksta savaime. Pasklinda gandai, esą čia amerikiečių iniciatyva, CŽV moka po 100 dolerių kiekvienam dalyvaujančiam ir pan. „Rusai – konspiracijos teorijų čempionai. Analizuojant istoriją matyti, jog konspiracijos teorijomis labiausiai tiki tie, kurie yra nelaisvi, nėra atsakingi už savo gyvenimą ir likimą. Tie, kurie galvoja, jog nieko negali pakeisti, yra tik sraigteliai. Jiems atrodo, kad kiekvienas dalykas, kuris jiems nepatinka, atsitinka dėl kažko: kažkas yra už tai atsakingas, tai negali tiesiog vykti“, – dėstė R. Petrauskas.
Jis pastebi, kad rusų elgesys savotiškai koreliuoja su reketininkų, kurie sako: „Nugriausiu tavo namą, jei nenori – sumokėk. Aš tave saugosiu.“ 2014 m. prasideda didysis karas ir Kryme, ir Donbase. Anot rašytojo, po to momento, kai į Donbasą atėjo rusai, tas kraštas tapo humanitarinės katastrofos vieta. „Hitlerį ir Putiną labai lengva sugretinti. Tačiau yra ir skirtumų: Hitleris nežudė vokiečių, be to, užkariautais kraštais rūpinosi. O Putinui svarbu užimti teritoriją, po to šie plotai virsta dykynėmis. Tereikia iš Suomijos vykti į Kareliją ar pamario kraštu važiuojant kirsti Rusijos sieną, pamatysite kardinalų skirtumą“, – kalbėjo jis.
Istorija kartojasi
Įdomu tai, kad nuo 1989 metų Levados centras vykdo rusų sociologinę apklausą. Prašoma išvardinti 10 iškiliausių asmenybių iš visų laikų ir visų tautų. Beveik pusę iškiliausiųjų sąrašo sudaro didžiųjų Rusijos karinių pergalių kūrėjai ir architektai. Pirmoje vietoje – Stalinas, už didžiąją pergalę Tėvynės kare. Puikuojasi ir Petras Didysis, kuris sumušė Švediją, sukūrė Rusijos imperiją ir privertė Europą su ja skaitytis. Jekaterina II išplėtė šią imperiją iki neregėto dydžio… „2021 m. Vladimiras Putinas sąraše penktas, bet 2017 m. buvo net antras ir, ko gero, būtų pirmas, jei apklausa būtų vykusi iškart po Krymo aneksijos. Nes po jos rusų euforijai nebuvo ribų. Rusų mąstymas yra imperialistinis. Kiekvienas caras, kuris paėmė žemės gabalą, yra vertinamas labai gerai. Tačiau jie nesusimąsto, kad tas kiekvienas gabalas reiškia kažkokios tautos priespaudą, tragediją, išniekinimą, pažeminimą“, – kalbėjo istorikas.
Anot R. Petrausko, rusų žiaurumo ir bedieviškumo pėdsakai Kijevo priemiesčiuose yra šiurpūs, bet ne netikėti. Istorija sako, kad būtų netikėta, jei jie elgtųsi kitaip. 1570 m. Ivano Rūsčiojo žudynės Novgorode – be gailesčio žudomi visi be išimties, moterys ir vaikai taip pat. 1794 m. Suvorovas žudo vaikus ir moteris Varšuvos priemiesčiuose, norėdamas priversti sukilusius lenkus pasiduoti. Ir vėl tūkstančiai moterų ir vaikų. Suvorovas taps feldmaršalu už mokėjimą kariauti efektyviai. 1863–1864 Muravjovas Korikas vykdo „denacifikaciją“ Lietuvoje ir Baltarusijoje. 1917–1920 m. – vėl 3 metai žudynių, prievartavimų ir vagysčių visose raudonųjų kontroliuojamose teritorijose. 1932–1933 m. Holodomoras Ukrainoje. Milijonai mirčių nuo bado, kurį Stalinas sukėlė norėdamas palaužti ne tik ukrainiečių meilę savo žemei, bet ir jų širdis, svajojančias apie laisvę nuo bolševizmo ir t. t. „Tai, ką išdarinėja rusai dabar Ukrainoje, yra neįvardijama žodžiais civilizuotame pasaulyje, bet jiems tai įprasta, nes jie yra necivilizuotas pasaulis. Visada toks buvo. Ir jei jums baisu žiūrėti į vietas, iš kurių rusai pasitraukė, tai jūs pabandykit įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur jie tebėra… Ir nesunku įsivaizduoti, kas liks iš tų vietų ir žmonių, kur jie pasiliks. Jie tokie yra. Tai ne Putino Rusija. Rusija tokia jau 500 metų“, – įžvalgomis dalijosi istorikas R. Petrauskas.
Agnė ADOMAITĖ
Autorės nuotr.
