Unikali verslininko patirtis: nuo misijų Ukrainoje iki aktoriaus filmuose

Iš emigracijos į Lietuvą su šeima grįžęs verslininkas, Lietuvos šaulių sąjungos 309-os kuopos vadas Nerijus VYŠNIAUSKAS žavi ne tik pasiekimais, savanoryste, bet ir neįprasta veikla – filmuojasi serialuose, filmuose, vaizdo klipuose. Įkūręs paramos fondą, nuo pat karo pradžios vyksta į Ukrainą, remia beglobius gyvūnus. Iš pažiūros santūrus, kuklus vyras atskleidžia, kad savęs žinomu nelaiko, tačiau džiaugiasi įgytomis patirtimis, atsiradusiomis galimybėmis.

Patraukė gimtasis kraštas
– Kuo užsiėmėte prieš prisijungiant prie Lietuvos šaulių sąjungos?
– Mano pagrindinės specializacijos – vyras ir 2 vaikų tėvas (juokiasi – aut. past.). Turiu ir aukštalipio specialybę, ji praverčia ir šaulių veikloje. Šešerius metus dirbau, gyvenau su šeima Švedijoje, dabar ten turiu verslą – gaminame pirtis. Pradėjęs vykti į Ukrainą įkūriau paramos fondą „Kuršių aljansas“. Norėjosi skirti didesnę paramą, tad užmezgiau ryšius su Amerikos lietuvių bendruomene, jie skyrė lėšų veiklai. Pirkome vaistus, vežėme juos į Charkivo ligoninę, pirkome karines uniformas, gavome autobusą, kurį prikrovę humanitarinės paramos ją veždavome į Ukrainą. O grįždavome su būriu moterų ir vaikų į Lietuvą. Ukrainoje buvau jau daugiau nei 10 kartų. Toliau sėkmingai dirbame ir renkame paramą.
– Kodėl nusprendėte grįžti iš Švedijos į Lietuvą?
– Verslas Švedijoje sekėsi gerai, bet pabandėme vieną vasarą grįžti į Tėvynę. Buvo liepos mėnuo, Švedijoje – atostogų metas, tačiau nespėjome įsikurti, paruošti vaikų mokyklai. Kritinis taškas buvo tada, kai sūnus turėjo pradėti pirmą klasę. Jei išleidžiame į mokslus Švedijoje, vėl 12 metų turime likti, tad vienbalsiai su žmona nusprendėme grįžti. Džiaugiamės, kad grįžome, Lietuvoje esame jau 3 metus. Galime matytis su močiutėmis, kada norime, nes anksčiau išvykstant į Švediją kildavo mintis, ar neteks tik grįžti į laidotuves, ar dar turėsi galimybę pasimatyti. Nors ten ir integravomės, vis tiek išliekame emigrantais. O mūsų kalba yra sava, todėl branginame Lietuvą.

Vadovaujasi pilietiškumu ir dorumu
– Kaip kilo mintis prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos?
– Įstojau į šaulius dėl prasidėjusio karo. Jau antrą karo savaitę vienas išvažiavau į Ukrainą, ten susipažinau su savanoriais – tai šaulių atitikmuo. Stebėjau jų darbą, jie svarbų vaidmenį atlieka kare. Aš pats karinio pasirengimo neturėjau, bet pagalvojau, o ką darytume? Nesame pasiruošę, o tos informacijos reikia. Ir grįžęs iškart nusprendžiau stoti į šaulius. Šaulių sąjunga yra traktuojama kaip pilietinis pasipriešinimas be ginklo, nors galime rengti ir kovinius šaulius. Nuo pat įstojimo į Šaulių sąjungą kuopoje buvau organizuotas, aktyvus ir reiškiau savo nuomonę, matyt, todėl ir buvau perrinktas ir paaukštintas į kuopos vado pareigas.
– Po beveik metų šaulių kuopoje buvote išrinktas vadu. Kaip sekasi lyderiauti 309-ai šaulių kuopai?
– Jaučiu palaikymą, visi džiaugiasi, tad viskas einasi gerai. Nežinau, kiek ilgai visiems tampysiu kantrybę (juokiasi – aut. past.). Stengiuosi įsiklausyti į visų poreikius, siekiu suformuoti įvaizdį, struktūrą, noriu, kad būtume viena stipriausių kuopų, kad ir kitos kuopos, rajonas apie mus žinotų, pasitikėtų, jei reiktų pagalbos. Vadovaujuosi dorumu, pilietiškumu, ryžtu. Turiu visus šaulius išklausyti, juos motyvuoti. Šauliai – įvairių specialybių atstovai, stengiuosi jų įgūdžius įveiklinti. Taip pat sieksiu bendradarbiauti su įmonėmis, rajono seniūnijomis, kurti stipresnį ryšį su bendruomene.

Karas keitė mąstymą
– Turite itin stiprias pamatines vertybes. Kaip jas ugdote?
– Net sunku pasakyti. Prasidėjęs karas privertė suprasti, kaip arti viskas vyksta. Įsijungė savisaugos instinktas – juk šalia šeima. Puoliau pirkti maisto produktų, užsipirkau dyzelino namui šildyti. Bet stebėdamas žinias supratau, kad jeigu ateis priešas – nesėdėsi apsikabinęs dyzelino talpą. Žmonai Gintarei pasakiau, kad važiuoju į Ukrainą, tik tada sakiau, kad tik iki sienos: iškrausiu, pasiimsiu ukrainiečių šeimų ir su jomis grįšiu. Paskelbiau tai viešai, žmonės pradėjo masiškai nešti rūbų, sauskelnių, kitų prekių. Prisikroviau ir išvažiavau. Tačiau važiuodamas supratau, kad nenumesi siuntos prie sienos, reikia važiuoti į pačią šalį. Žmona, manau, iškart suprato. Dviem šeimoms, kurias pirmąsias parvežiau, buvo daug emocijų: išsiskyrimas, padėkos. Tai buvo labai jautru.
Vėliau atsirado bendraminčių, subūrėme komandą. Kiek­vienąkart tai būna misija, bet tie žvilgsniai, padėkos viską atperka. Aišku, svarbiausia važiuoti turint tikslą, tad važiuojame, kai reikia pagalbos, prisirenka paramos. Tai ir privertė suprasti, kad Tėvynę reikia gerbti ir mylėti. Jei visi nusisuksime, nepadėsime, karas nesibaigs.
– Užsiimate ir kitokia parama. Kokia ji?
– Norisi ir saviems padėti, tad remiame benamių gyvūnų prieglaudas, asmeniškai aukoju įvairioms vaikų organizacijoms, organizuoju kraujo donorystės akcijas, švaros talkas. Švenčių metu stengiamės atkreipti žmonių dėmesį, kad yra paramos fondas „Kuršių aljansas“.
– Gal galite papasakoti, kaip atrodė kelionės į karo niokojamą Ukrainą?
– Mano tolimiausios kelionės – Charkivas, Zaporižė. Buvo sunku, Charkivo ligoninei tada žūtbūt reikėjo receptinių vaistų, o mes nebuvome tinkami vaistų pervežėjai. Žinojau, kad bet kokia kaina tų vaistų gausiu, tad už 10 tūkst. eurų gavome insulino ir važiavome į ligoninę, kuri kaip tik naktį buvo apšaudyta. Stipriai rėmė ir Amerikos lietuvių bendruomenė.
Ukrainoje turėjome pažįstamų žmonių, dirbančių saugume, jie nurodydavo, ko reikia, kokie saugesni keliai, gaudavome kartais palydą. Visi, vežantys paramą, buvo potencialūs taikiniai ir priešai, tad gaudavome koordinates, saugumiečiai padėdavo. Vykdavome 3–4 žmonės, jei trūksta pagalbos rankų – socialiniuose tinkluose atsiranda daug norinčių padėti. Ypač pačioje pradžioje: kai kurie iš smalsumo, populiarumo, kiti – dėl nuoširdaus noro.
Pačios kelionės reikalavo drąsos, o patirties gali įgyti nebent vairavimo (šypsosi – aut. past.), kadangi eismas sudėtingas, keliai ne patys palankiausi didesnei transporto priemonei. Bet supranti, kad ir karo metu žmonės toliau gyvena, palaiko šalį.
– Kas buvo sunkiausia vykstant į Ukrainą, matant karą iš arti?
– Sunkiausia, kad šeima namie, o Ukrainoje – oro pavojus, tačiau stengdavaisi greičiau atlikti darbą ir grįžti namo. Buvome su komanda, vieni kitus palaikėme. Supratau, kad kažkas tą darbą turi daryti, nes jei ne tokie kaip mes, tai niekas nieko nedarys.
Vaizdai būdavo ir kraupūs. Kai buvome Kyjive ir susprogdino prekybos centrą, ėjome į patalpas, kai dar dūmai rūko. Fronte matai ir negyvus žmones, kaip tikrinami kūnai, ar jie neužminuoti. Ne kiekvienas ramiai reaguoja matydamas mirusius žmones, bet kai jų matai tiek daug, susitaikai.
Teko būti labai arti fronto, sprogimai vyko už 5 kilometrų. Tai ypač matydavosi naktį, nes blykčiodavo visas horizontas, o ryte viskas degė. Kadangi važiuodavome su palyda, su rusais neteko susidurti, ir, žinoma, nepuoli mirčiai aklai į glėbį.

Aktorinė veikla – įdomi
– Laisvalaikiu tenka būti ir įvairių reklamų veidu. Kaip įsisukote į šią sferą?
– Ši veikla prasidėjo nuo barzdos, kurią auginu jau 6–7 metus, nes, kol jos neturėjau, nebuvau įdomus (šypsosi – aut. past.). Kai išpopuliarėjo barzdos, teko važinėtis po Lietuvą ir padėti barberiams pasipuošti salonus, interneto svetaines mano nuotraukomis. Tai visai patiko. Teko ir realybės šou, serialuose, filmuose, tokiuose kaip „Rimti reikalai“, „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“, „Muilo drama“, „Rezidentai“, muzikiniuose klipuose su Natalija Bunke „Lašas po lašo“ ar su Monika Marija. Vis pakviečia į fotosesiją ar komercinius vaizdo klipus. Bet nedrįsčiau sakyti, kad esu žinomas. Man tai įdomu, susipažįstu su tikrai įdomiais ir žinomais žmonėmis ir taip išlieka prisiminimas.
– Kaip pavyksta viską suderinti: šaulių kuopos veiklą, verslą, paramos organizavimą, filmavimus, laisvalaikį?
– Rašausi viską į dienotvarkę. Nedirbu samdomo darbo nuo ryto iki vakaro, verslas gerai sekasi, tad planuotis neužtrunka daug laiko. Daugiau laiko užima šaulių veikla, jai reikia kažkiek skirti laiko kasdien, tad kol šeimai ir draugams laiko užtenka, manau, planuojuosi teisingai.
Kalbėjosi
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.