Gardžiuokimės su… su ukrainiete gargždiške Julia
Žinomas posakis, kad kiekviena ukrainiečių šeima garsiuosius ukrainietiškus barščius verda savaip. Dabar Gargžduose gyvenanti, nuo agresyvaus Rusijos sukelto karo Ukrainoje savo sūnelius Nikitą ir Kostią bei sūnėną Dimą apsaugojusi ukrainietė Julia Saveljeva sako, kad ji barščius verdanti pagal močiutės receptą. Svarbiausia močiutės skanių barščių paslaptis: pakepinant burokėlius juos reikia šiek tiek pasaldinti, kad karamelizuotųsi. Ir dar būtina nepamiršti įdėti pupelių.
Kovo pradžioje Lietuvą per didelius kelionės vargus pasiekusi Julia iš pradžių glaudėsi Kvietinių bendruomenės centro namuose. Ten apsiprato su naujuoju gyvenimo būdu, patyrė bendruomenės narių rūpestį ir gerumą, bet visgi su vaikais norėjosi gyventi savarankiškiau. Tad dabar džiaugiasi, kad išsinuomojo butą Gargžduose, privataus namo antrame aukšte pakankamai erdvu, aplinkui gyvena ramūs ir draugiški kaimynai.
Julia dabar jau be ašarų prisimena pirmąsias karo dienas, patirtą siaubą krentant bomboms. „Buvo baisu su mažamečiais vaikais slėptis nepritaikytuose rūsiuose, drėgnuose, apaugusiuose pelėsiais, kur iš kiekvienos kertės tykojo žiurkės. Bet noras išsaugoti gyvybes buvo svarbesnis už bjaurius pojūčius. Vylėmės išgyventi, ištverti. Svarbiausias rūpestis – vaikai: Nikita tuomet buvo vos keturių mėnesių, Kostia – pirmokas, Dima – jau paauglys, labiau savyje užsidaręs. Mano uošvienė paskatino ryžtis evakuacijai į Lietuvą, kurią pažinojome iš čia dirbusio vyro pasakojimų. Labai sunkią kelionę senais autobusais įveikiau vartodama valerijonus, nuolat spausdama savo mažąjį Nikitą prie krūtinės“, – skaudžius išgyvenimus prisimena Julia, svetingai pakvietusi paskanauti jos virtų ukrainietiškų barščių. Patirti karo išgyvenimai dar giliai įsirėžę jaunos moters pasąmonėje. Ji prisimena, kad bene pirmąją dieną išgąstį teko patirti ir išsinuomotame bute: netikėtai labai garsius signalus pradėjęs skleisti telefonas privertė kristi ant grindų, skvarbios mintys sukosi lyg kaleidoskope: negi ir čia prasidėjo karas? Nesuprasdama lietuviško teksto telefono ekrane stengėsi kuo greičiau jį išsiversti automatiškai. Po to suprato, kad tai visuotinis perspėjimas dėl artėjančio stipraus vėjo. Julia dar negalėjo atsikvošėti gerą valandą. „Iš susijaudinimo drebėjo ir rankos, ir kojos. Dabar jau žinau, kad Lietuvoje veikia visuotinė perspėjimo sistema. Tai – labai naudinga informacija. Ukrainoje dar tokio dalyko nėra“, – paaiškino Julia.
Ramioje Gargždų kasdienybėje jaunos moters širdis visgi kasdien nerami: kiek užsitęs karas gimtinėje, kaip ateityje mokysis vaikai, koks artimųjų žmonių likimas? Mykolajeve likę artimieji vis dar priversti slėptis nuo bombų, šaudymų, pastaruoju metu – itin dažnai. „Mūsų miestas yra kelyje į Odesą, kurios Ukraina nė už ką neatiduos rusams“, – tvirtai sako Julia, dėkodama lietuviams už dosnumą ir susitelkimą paaukojant „Bayraktar“ pirkimui.
Julia lėtai verda barščius su kiaulienos mėsa, kuri turi būti riebesnė, su lašinuko juostele. Mėsą supjausto gabaliukais, sultinį verda apie valandą, svarbu nugraibyti putas. Vėliau sudeda bulves. Keptuvėje pakepina tarkuotą svogūną, česnaką, žalią pjaustytą burokėlį – ant jo šiek tiek pabarsto cukraus. Pabaigoje – pomidorų pastos šaukštelį. Į mėsos sultinį sudeda supjaustytas morkas, paverda, vėliau sudeda pakepintas daržoves, įpjausto kopūsto. Sriuba verda daugiau nei dvi valandas, pabaigoje įdeda pupeles (konservuotas), įberia druskos, mėgstamų prieskonių, žalumynų.
Barščius ukrainiečiai užkanda juoda duona arba mielinėmis bandelėmis „pampučkomis“ su česnakiniu padažu. Bet Julia sako, kad jie šeimoje mėgsta tiesiog su batono riekele, o lašinukus pagardina žalumynais, prieskoniais ir patiekia atskirai, nors kiti trintus su česnakais lašinukus virdami deda tiesiai į barščius. „Lietuvoje man dar nepavyko nusipirkti tokių minkštų lašinių, kokie yra Ukrainoje. Tačiau gal tiesiog nepataikiau“, – svarsto Julia.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
