• 9 rugpjūčio, 2022
|

Gargždiškės naujoje poezijos rinktinėje atsiveria pasaulio paslapčių tobulybė

Neseniai „Eglės“ leidykla išleido žinomos literatės, gargždiškės Dianos Trijonytės-Jusčienės naują poezijos rinktinę „Anapus laiko“. Talentingoji autorė pati iliustravo savo naująją knygą. Spausdiname poetės įžanginį žodį.


„Šioje knygoje sudėti eilėraščiai, parašyti veikiami mikro ir makropasaulių pažinimo.
Nusilpus regėjimui ir netekus galimybės naudotis spauda, „YouTube“ atvėrė man naujus gamtos pažinimo horizontus. Čia, mokslo žinių pasaulyje, pasineriu širdimi ir protu. Jau visą dešimtmetį plaukioju jame.
Naujausi technikos laimėjimai – galingi kosminiai teleskopai ir elektroniniai mikroskopai leidžia pažvelgti į tai, kas prieš keletą dešimtmečių atrodė neįmanoma, sunkiai suvokiama – neaprėpiama Visatos didybė, nesuvokiama mažybė kvantiniu lygiu. Gyvos ląstelės sudėtingos veiklos stebuklas. Gyvybės atsiradimo ir vystymosi fenomenas, niekuo nepaaiškinamas dizaino, harmonijos buvimas. Viso to Darvino savaiminio gyvybės atsiradimo ir vystymosi teorija jau nebeįmanoma paaiškinti. Šiandien naujasis mokslas neapsieina be termino „intelektas“ pasireiškimo. Tuo paaiškinamas sudėtingas gyvybės funkcionavimas, jos formų įvairovė ir tobulumas, spalvų dermė.
Manoma, kad atėjo laikas religijai, atsisakiusiai kai kurių dogmų, susivienyti su mokslu ir giliau tirti pasaulį.
Mano manymu, poezija turi eiti kartu su naujai atsiveriančiu pasaulio matymu, protu ir jausmais pasinerti į suvokimo erdves. Su nuostaba pažvelgti į drugelį, besiformuojantį „lėliukės“ beformėje masėje, į paukščio kūno aerodinaminį tobulumą, į skruzdės protą, į visuotinę to, kas gyva ir negyva, vienybę…
Kai kuriuose šios knygos eilėraščiuose mano sąmonė, mano siela, nustebus ir sujaudinta žvelgia į šį atsiveriantį tobulą paslapčių pasaulį, ieškodama žodžių ir nerasdama jų, tinkančių išreikšti nuostabai, susižavėjimui, atsivėrimui…“ – poezijos rinktinėje „Anapus laiko“ savo įžvalgomis apie kūrybos slėpinius dalijasi D. Trijonytė-Jusčienė.

MINIJA
O, Minija –
upė tylioji,
miestą Gargždų
apkabinus,
žmogų ir paukštį
vilioji
pasiekti plačius
vandenynus.

Ir mūsų vaikai
tarsi paukščiai
skrenda
ir čia nebegrįžta…

Juos slėnių
lakštingalos šaukia,
jų ilgesiu ievos pražysta…

***

PASLAPTIS
Akimirka ši –
tai žvaigždė
virš tylos horizonto.

Paslapties ilgesy,
Žydėki mano širdy…

Rudens naktų
tamsioj gelmėj
spindi taškas
pavasario…

Prisikelsiu aš vėl
iš lapkričio ašarų
daigu gyvybės.

Pilkos realybės
dugne
paslėptasis gyvenime,
prisimink mane…

***

Gyvenimas mane
sulankstė
kaip parašytą laišką –
įdės į voką
ir siųs į Amžinybės
laiką.

***

DAR NEPASAKYTA
Kažkas svarbaus
dar nepasakyta
nei proto,
nei širdies maldoj…

Užsižiebia žvaigždė
naujos epochos rytą
ir laukia pranašo,
kurs pastebės…

Tie vieniši ir tylūs
šviesuliai
chaoso maišaty
paskęsta vėl
giliai.

Vėl skraido bombos
kruvinais sparnais,
vėl dega girios,
dūsta vandenynai…

Vulkanais ir cunamiais
Žemė ginas
nuo homo sapiens’o
laukinio…

***

POEZIJAI
Tu – gyvenimo mano
prasmė
ir mano kryžius.

Nešiau per skausmą
ir grėsmes,
bet mesti nesiryžau…

Nes kartais
tapdavai sparnais –
pakildavo širdis
po dangų paskraidyti.

***

Nemoka žmonės
būt laimingi –
jeigu gerai –
tai kažkas negerai…

Ieškoti priešų sau netingi –
tad niekad nenutyla
maži ir dideli karai.

Diana
TRIJONYTĖ-JUSČIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių