Poetinis žodis skambėjo ir dainoje
Jono Lankučio viešosios bibliotekos organizuojamuose „Vasaros skaitymuose“ Agluonėnuose pirmąkart dalyvavę mažeikiškiai Virginijus Sungaila ir Vilhelmina Imbrienė išsiskyrė gebėjimu poetinį žodį įkūnyti muzikoje ir dainoje.
Vilhelmina prisipažino, kad Virginijaus kūrybos tekstus dainavo labai atsakingai. „Jo eilėraščiai – itin prasmingi, filosofiški. Tad mano užduotis buvo jų nesumenkinti, o dainuojant iš esmės perteikti jų dvasią“, – kalbėjo atlikėja. „Ne vienas mėgstame bendrauti su žydinčia pieva, grįžusiu pavasariu ar šlamančiu rudeniu… Tuos neištartus žodžius, jeigu jie įprasminti popieriaus lape, pavadiname eilėraščiais. Atlapojusi širdį kukliems aprašams, išleidau jau aštuonias knygas. Kiekviena knyga – mano gyvenimas su jausmais, atsiminimais, netektimis bei įvairiais kitais dvasiniais dalykais“, – „Bangai“ prisipažino Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė V. Imbrienė, aktyviai dalyvaujanti Akmenės krašto literatų klubo „Žiemgalija“ veikloje, susitinkanti su kolegomis Mažeikių kūrybos ir meno klube „Erdvė“ taip pat menų mėgėjų asociacijoje „Menų šaltinis“.
Vilhelmina yra išleidusi septynias savo autorinių darbų plokšteles. „Visi juk pradėjome dainuoti nuo lopšio. Tai – namai, žvaigždėta naktis, gamtos globa. Kad neišsibarstytų padrikos mintys, sudėjau jas į albumus, kuriuose sutalpinau iš sielos gilumos atplaukusius tekstus su melodijomis, pagimdytomis šėlstančio vėjo, širdies ilgesio, saulėlydžių …“, – „Bangos“ skaitytojams jautriai prisistato kūrėja.
Virginijus Mažeikiuose dirbęs žurnalistu rajono laikraštyje „Santarvė“, yra žinomas ne tik kaip kūrybos žmogus, bet ir kaip nenuilstantis kovotojas už teisybę, o vietos politikų nemėgstamas už taiklius ir kandžius komentarus Tarybos posėdžiuose.
„Nuo šiol laikraštyje jau nebedirbsiu, užsiimsiu tik fotografija ir poezija. Beje, džiaugiuosi, kad Jono Lankučio bibliotekos organizuotame fotografijų konkurse žiemos tema buvau gavęs prizą už originaliausią fotografiją. Taigi kūrybiniai saitai su Gargždais yra užmegzti. Dabar personalinė fotografijų paroda eksponuojama Visagine. Balandžio mėnesį mano eilėraščiai buvo publikuoti kultūros ir meno žurnale „Durys“, kuris leidžiamas Klaipėdoje. Aštuoniuose puslapiuose buvo išspausdinta apie trisdešimt eilėraščių. „Bangos“ skaitytojams pateikiu eilėraščius parašytus tiek anksčiau, tiek visai neseniai“, – taip lakoniškai save pristato poetas V. Sungaila.
Virginijus Sungaila
kai tavo laiške radau
savo tylos kablelius
po juos kaip po baltas krūtis
naršė švelnus jaudulys
laiške dar radau nubudusį bučinį
pameni kaip jį užmigdė
birželyje išmylėtos lūpos
o mes sėdėjome ant juodos nakties paklodės
ir žaidėme įsimylėjėlius
tada dar vasara braidžiojo po delnus
ir sudrėkusiomis akimis
laiške dar radau ašaros ertmę
iš kurios sklido skausmo čiurlenimas
ir kuri šaukė mane į savo pamirštą glėbį
atverstas laiškas gulėjo ant ryto amžinybės
vėjas glostė raidžių atstumus
tarsi trumpus mūsų pasimatymus
laiške dar radau elegantišką prisiminimą
kaip tu sėdėjai miesto skvere
ištiesusi tarsi mėnesieną savo gundančias kojas
ir laukei nematomo širdies stebuklo
stoviu dabar prieš savo sunerimusią sielą
užburtas tavo laiško
tikėdamas kažkada surasti tave
ir vos matomu balsu paklausti
ar tikrai tada nemylėjai
glostau žvilgsniu tavo akių tylėjimą
paliečiu nedrąsų bučinio išmylėtą kadrą
atodūsį ir žingsnių eleganciją
o palietęs delno linijose
gyvenančią mūsų paslaptį
jaučiu kaip mintimis šildai mano balsą
kaip lieti tūkstantąjį kartą
mano praregėjimus
kuriuose be akių dar yra
beformės tavo plaukų pasakos
kurias kas nakt skaitau paliesdamas rankomis
tada ore sklando gilus jausmo dvelksmas
nuo kurio pražysta ryškios artumo spalvos
vienas prieš kitą ateina mūsų vardai
ir kai jie susitinka
mus nugramzdina kažkur po žvaigždėm
ir ten iš naujo atrandame vienas kitą
baltos
raudonos
po to vėl baltos
vėl raudonos
tavo lūpos
kai susispaudžia
jas praveria
baltas žodis
nematomai liesdamas
raudoną širdį
baltos
raudonos
vėl baltos
ir vėl raudonos
tavo lūpos
brenda per mano lūpas
žodis trumpas
myliu
išpuošia lūpas
vėl baltos
po to raudonos
glaudžias prie skruosto
tavo lūpos
aš buvau baltas
po prisilietimo
mano skruostas
tapo raudonas
tu atsitraukei
tolo lūpos
baltos
raudonos
susikoncentravusi į savo būtį
ji tyliai meldžiasi
jos lūpose slaptas maldos žodis
gimdo ilgesį
kurio isčiose sufragmentuotos akimirkos
laukia savo išėjimo
ji mūza
praeityje palikusi menininkams žymes
ant jų kūrinių
jos kūnas lyg peizažas gulė į drobę
ir į melodijos garsus
eilėse buvo aprašomi jos bučiniai ir aistros
ji dėl to nesigaili
jos ramus pulsas susilieja su malda
ją supantis tylos laukas
liečiasi prie išvargusios sielos paviršiaus
ji pamesta
kontrastingo vakarykščio buvimo
ta toluma kuri yra už jos
kalba apie jos dabartinę sustingusią formą
kurią jai suteikė malda ir Dievo pažinimas
ji įkvėpimo gyvybė
įsibrovusi į nemylinčio lūpas
laukia kada jas suglaus
jo godi neištikimybė
užsidaro durys ir po krūtimi suspurda širdis
jinai dabar naktis
o naktis netyčia
išsilieja ant mano pirštų
lūpų akių
ant žaizdos ir ant sniego
jinai dabar žiema
o žiema baltas taškas
ankštas
jinai dabar prasideda
ir ateina iš toli
per mano pirštus
lūpas akis
per žaizdas sniegą
į mano baltą ankštą
skaudantį vakarą
už lango upė
ir krantas už lango
ant jūsų kaklo karoliai
su saulėje žaidžiančiais
juodais perlais
jie irgi už lango
ir duonos laužymas už lango
už lango ir mes
ir jie
net ir tai kas buvo
ir tai ko nebebus
jūs pakeliat akis
žvilgsnis nuslysta už lango
susigėsta vakaras ir tyliai
pakužda į tolį
myliu jus
būkit gera nepamirškit
kad mes visada abu už lango
