Vasaros skaitymų Drevernoje dalyvių poezija
Kristina BAČIULIENĖ
(Kaunas)
Liūgso
mėlynoj pelkėj
bažnyčia,
mano godos
varpinės bokšteliuose
seka
dangaus kelius,
laukus ir pievas.
Belieka laukti.
***
Motinos malda
sunertos rankos
kelyje pirma sūnaus
laimina
akmenį ir želmenį,
kryžių prikala
prie vartų.
Saulės akimis
lig pabaigos
maldauja meilės
žemės ir dangaus.
Viktoras GULBINAS
(Kelmė)
Holokaustas
1. Auka
„Ausweis!“1 –
budeli, tavo yra šitas balsas,
lyg stiklo rėžtukas, perrėžęs klausą
ir skaudžiai pulsuojantis sąmonėj:
„Jude? Im Ghetto!“ 2 –
liepei prisisiūti Dovydo žvaigždę,
lyg gėdos ir paniekos ženklą,
uždraudei vaikščioti miesto šaligatviais…
Ar kaltas esu, mano Dieve,
kad arijo neatsiklausęs gimiau,
kai jų fiureris dar tiktai ropinėjo,
kad motiną žydę davei,
kad gentainiai klajoja be savo tėvynės,
nes visi imperatoriai draudė turėti jiems žemės;
ar pateksiu į Dangų –
juk Tau prasikaltęs nesu:
vaikus auginau,
žmoną mylėjau, kaimynus gerbiau,
mokiau suprasti Talmudo tiesas
savo brolius ir seseris;
kur mūsų Icikas, Lėja? –
neapipjaustytas dar,
gal išliks, išgyvens, toks žvitrus –
ar suras sau globėją?
…o dabar duoki man savo ranką,
apsikabinkim šį lapkričio žvarbų šeštadienį –
gal duobėje bus šilčiau
– – – – – – – – – – – – – –
…girdžiu, kaip apraudi mane, sūnau,
tik negaliu atsiliepti –
burna pilna kraujo, smėliu užbertos akys,
gyvastis nuteka žemės gelmėn,
bet žinau – mūsų bevardės sielos
kada nors susilies į vieną – – – – –
2. Budelis
Hör zu, Litauer!1–
gavai baltą raištį,
esi mūsų pusėj,
o drebini kinkas? –
jie gi schmutzigen Schweine2,
išrinktąja tauta apsišaukę;
tai mus Dievas saugo, ne juos,
va: „Gott mit uns!“3;
jis ir su mano šeima,
pažvelki į nuotrauką:
čia meine Frau und mein Kinder4, –
kaip aš jų ir namų pasiilgau!
Bet šitie apgailėtini, drebantys Juden
erschossen sein müssen! Ale!5
Užteks šovinių, netaupyk,
jie tau nekainuoja.
…o to, su šlike, – pažiūrėk! –
kokie batai; galėsi juos neštis,
kai baigsim…
Adelė DAUKANTAITĖ
(Plungė)
Muštas nemuštą
Neša
Iš musės priskaldęs
Dramblį
Mintys pačios į
Sielą prašosi,
Jas ištraukiu
Per kiaurą
Dantį…
Tautosakos girnos
sukasi
Ką pasėjai,
Pjausi pats.
Baltos lankos –
Žydėjimo nuopuolis
Į katrą pjausi
Tas pirštas
Pajus…
Gražina MASAITĖ–DAUKANTIENĖ
(Skuodas)
Troškimas
Tikiu aš tuo
Vieninteliu džiaugsmu
Kad kada nors pavirtusi
Paukščiu
Įsupsiu debesis
Aš virš tavos galvos
Sparnais pamosiu lietui,
Ir šalti lašai
Permerks tave iš lėto.
Numesiu plunksną tau,
Ir, tarsi strėlę
Ją pakėlęs
Suvoksi šio gyvenimo trapumą.
Liūdnai suklykusi
Pamosiu žemei,
Kur šitiek daug keistų dalykų atsitiko.
Aš skrisiu vis tolyn, tolyn,
Tave palikus
Vargt žemiškų vargų,
Ir bus visai man nesvarbu
Jausmai visokie
Ir visa tai, dėl ko
Šiandieną trokštu virst paukščiu.
Jūrātė BODRIENĖ
(Smilgīnā)
Atsisiedau vėina kārta ėr galvuojo, kas par tvārka?
Algas Lietuvuo joukingas, prekiū kainuom napruopuorcīngas.
Kāp tėj žmuonės tor gīventė? Rēk pavālgīt, apsėrėngtė,
Rēk ož bota sumuokietė ėr vaistams dā rēk torietė.
Aiško škorlē – labdarėnės, maists – pėgiausės akcėjėnės.
Nė ī tētra, nė ī kīna, galė tėktā so kaimīnu
Televizuorio veizietė, apdejoutė, apstenietė,
Mūsa vāldžė parūguotė ėr kėntiet, nes nēsi vuogtė.
Vuo gal būto vėsā niek tuo kaliūzie patupiet?
Tėn ož nieka namuokiesė – iestė gausė – napadviesė.
Šėltā, gerā – narūp nieks, bat apsauguok – vuogtė grieks.
Ta geriau gīvenkēm laisvė, gal kas posbadžio, kas basė,
Jok žemaitės muok kėntietė, bet jok rēk ėr pabombieti.
Vilimantas ZABLOCKIS
(Klaipėda)
Nuovargis
Sugrįžimas tolsta, tolsta
Tarsi vingis vieškelio gale.
Obelys brandina vaisius. Noksta.
Žemę kloja krisdami šalia.
Rūko patalas paklotas
Artinasi ir vilioja gult.
Nuovargis mintim miglotom
Stengiasi įsupt, užpult.
Link namų pasukus vėlei
Įkalnėn, taku už miško.
Ištikimas draugas tyliai
Dangui mėnesiu sutvisko.
Šienpjūtė
Pasakyk, man sakyk,
Ką kalba žolė
Tuščioj pievoj.
Pamąstyk, dar mąstyk,
Kaip bėga gyvenimo dienos.
Suturėk, dar turėk
Savo glėby neramią fortūną.
Apkabink ją, priglausk
Prie širdies ir prie kūno.
Pasistenk ir iškelk
Savo rankomis aukštąjį dangų.
Tu sugauk, pasigauk
Sapnų paukštę, be rankų.
Ji spindės ir pranyks.
Lyg iš sapno atėjus.
Šienapjūtė primins,
Kad tai buvo
Romantiškas vėjas.
