Mįslingoje poetinėje vienovėje – balsas nutylimiems dalykams
Šiandien „Literatūrinės „Bangos“ svečias – mažeikiškis Virginijus SUNGAILA, poetas, meninės fotografijos kūrėjas, surengęs daugiau kaip 20 personalių parodų ir poezijos renginių įvairiuose Lietuvos miestuose. Prieš kelerius metus ir Gargžduose. Taip pat Virginijus yra dalyvavęs ir tradiciniuose vasaros skaitymuose Agluonėnuose. V. Sungailos eilėraščiai buvo išspausdinti kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, almanache „Durys“, rajonų laikraščių literatūriniuose puslapiuose. Jo kūrybą anksčiau jau esame spausdinę „Bangoje“. Virginijus savo naujausia kūryba nuolat dalijasi su savo draugais feisbuke.
Mažeikiškis pirmąją savo poezijos knygą „Rudenio kosulys“ išleido 1999 m., 2016 m. skaitytojus pasiekė dar viena jo kūrybos knyga „Paslapties piligrimas“. Šios knygos redaktorė Sara Poisson taip yra apibūdinusi autorių: „Virginijus Sungaila – vienas paskutiniųjų niekur neskubančių, filosofiškai pro langą besidairančių skiemenuotojų. Jo reta prabanga yra atpažinti, pažadinti bei laisvai kurti mįslingą ir gyvybingą poetinę vienovę, neretai laužant visuotinai priimtas poetikos taisykles. Svarbiausia – jis geba kalbėti apie tai, kas įprastai laikoma atokiau kalbos – suteikti balsą mandagiai nutylimiems dalykams. O juk tai yra ir poeto pozicija, ir žmogiškos tiesos auka, ir teksto jėga. Būtent tai ir jaudina”.
Mažeikių Skrajojamasis teatras pagal jo poeziją yra sukūręs spektaklį „Langas“.
Nuolat aktyviai gindamas pilietinę poziciją V. Sungaila pernai savivaldos rinkimuose išrinktas Mažeikių rajono tarybos nariu.
mintys ten kur dabar tylu
kur sprogsta vakaras
ir lūpos sutrupina žodžius
ten toli vėsta paskutinis susitikimas
ir ten tylu
aš neateinu ir neateisiu
kur sprogsta vakaras
ten drėgnos akys
o čia išsekęs sukniumbu
ir mano vėlė suplevena danguje
aš toli nuo tavęs
ir nuo savęs jau toli
• • •
aš vis dar esu
paruoštas patarnauti
žiemos painiavai
ir vis dar esu kaip fonas šalčiui
neįsivaizduoju savęs realybėje
kai aplinkui sninga ir lyja kartu
aš vis dar esu nematoma
ir niekam nereikalinga anga
bespalvėj žiemos sienoj
aplink mane suplyšę pusnys
ir laša nuo varveklių
žodžių skiemenys seni
į mane pučia sūrus jūros vėjas
ir aš suledėju bet esu
• • •
mano vienatvė grįžta į žavingą jos sakinio esmę
nusišypso perėjus kablelį po žodžio gal
ir prie daugtaškio sustingsta
• • •
Pavasario gatvė
mėnesiena nesigaili klajojančių po miestą
jų rankose mirtinai išbalęs vidurnaktis
jų lūpose išpažinčių raidės
o žingsniai pilni tamsos
tas šviesos geismo tragizmas
pasilieka už jų
mėnesiena išleidžia savo nuodą
ant miesto aikščių ir gatvių
namai pajuosta sproginėja žibintai
senas pavasario gatvės elgeta
mėnesienos paprašo malonės
ji apuosto jį
aplaižo ir įsminga į elgetos širdį švintant
• • •
vanduo pilnas druskos
druska pilna vandens
tūkstančiai bespalvių lašų šitaip gyvena
diena juos perduoda nakčiai
naktis perduoda dienai
iškreiptas horizontas tyli
mėnulis jam išlupa
du laivus
po to pradingsta smuklėje tarp girtų jūreivių
• • •
jis laiškas
ji raidės
o virš jų dangus
• • •
temsta
man ištarėt tyliai tamsta
ir iš lūpų tarpo
iškrito mėnulio menka šviesa
• • •
mano naktis apvilkta
apdribusiu
rudenėjančiu švarku
jos išvargus nemiga
niekam nematoma krūpčioja
ir slepia lemties ženklus
bet jie nutrūksta
ir pražysta ore
tas žydėjimas laiko apglėbęs
tik du žodžius
diena ir naktis
nes likusis kalendorius
jau prirašytas
tik minčių jūroje
išliko mamos įsiūtas
permatomas mano gimimas
• • •
nusidėjėlis beglobis šešėlis lipa nuodėmių laiptais
jo kūnas jau seniai nugyveno save
išėjo paskutinį kartą įkvėpęs rudens
apspjaudyti ir kruvini nuodėmių laiptai
vingiuoja per septynis aukštus
šešėlis lipa lėtai ir sunkiai
jį lydi apgirtusi lemtis ir tamsa
laiptų aikštelėse sėdi likimo nevykėliai
ir nepadoraus gyvenimo aukos
jie nusižeminę nuleidę galvas sėdi
jų jausmai jau mirę
išdaužytų lempų skeveldros
uždarytos šviečia jų sielose
pritemę žvilgsniai užgesina žvaigždes
sustingsta šešėlio ranka prie durų rankenos
jis atsidūsta ir praveria jas
meili šviesa pasitinka jo siluetą
• • •
tu pilnas abstrakcijų
mano margas gyvenimo toli
kur tu būsi rytoj
ir kur tu būsi šiandien
nežino net nukryžiuotojo
proto galybė
aš dirstelėju į tave
mano margas gyvenimo toli
ir tu nurausti
arba apsiniauki
kaip realistinis ryto dangus
tu pilnas abstrakcijų
mano margas gyvenimo toli
kai pabusiu tu būsi toli
prie tavęs sėdės jaunos merginos
ir pagyvenusios damos
vyrai mušis dėl jų
dėl jų ir žudysis
o aš žiūrėsiu į tave
mano abstraktus gyvenimo toli
aprašysiu vaizdus
ir žodžius visus aprašysiu
mane apkabins mylimoji
su angelo veidu
ir fėjos figūra
tada aš paleisiu tave
mano margas gyvenimo toli
• • •
skiemenys punktyrais sukapoja žodį
ir jis nebegali būti švelnus
nebegali toliau judėti jo prasmė
tai ne tiesa ir tai ne melas
tai tik žodis
ant lūpų
kuris sminga į miestą
kuriame tarp medžių slepiasi
sapnų neišpildanti naktis
ir mėnulis sudeginantis pačią naktį
• • •
kai po mano mirties
numirs mano šešėlis
aš jo lauksiu su vyno taure
pragaro sodelyje
žydės obelys
iš senų žaizdų bus likę tik randai
virš mūsų bus giedras dangus
o gal atvirkščiai
mes sėdėsime ir gersime
nors nebus nei švenčių nei jokių sukakčių
ir tie kurie jau niekad neateis
išgersim ir už juos
po mano mirties
kažkas kitas žengs man numestu keliu
ir jo pastelinės spalvos švytės naktyje
sėdėdamas pragaro sodelyje
aš gersiu su savo šešėliu
už tai kad kažkas dar liks kelyje
ir užpildys tą tuštumą
po mano mirties dar liks
prie horizonto prikaltas vakaras
ir tyloje deganti žvakė
• • •
kai
išvargusios dienos kertėje
suguls išsekę sakiniai
ir plėš nuo laiko
valandą po valandos
mes sėdėsime prie
gramatiškai tvarkingo stalo
valgysime iškeptus ilguosius balsius
kurie džiovins atmintį
mūsų burnose
ir kelią į ateitį
pavers dulkėmis
• • •
juodraštį
užvaldžiusi esamoji nuosaka
sutirštėja
tarsi būtų prakeikta
ir žvilgtelėjus į netvarkingai
nunešiotą skiemenį
atsidūsta
sukirmijęs žodi
kur tu būsi rytoj
• • •
sninga į langą
ir šąla į jį
asimetriškom snaigėm
o už durų minoriškai
sušnabžda gatvė
kad nėra dangaus
yra tik vakaras
su tyliai dylančia dalia
• • •
jinai dabar naktis
o naktis netyčia
išsilieja ant mano pirštų
lūpų akių
ant žaizdos ir ant sniego
jinai dabar žiema
o žiema baltas ankštas
taškas
jinai dabar prasideda
ir ateina iš toli
per mano pirštus
lūpas akis
per žaizdas sniegą
į mano baltą ankštą
skaudantį vakarą
• • •
ši retorinė būsena
pakils tarsi paveldėta erdvė
ir mano krūtinės ertmėje apsigyvens
išblyškęs delnas slinks per tamsą
nebūtinai tada aš būsiu
tavo variantas
vaizduotės sumaišty
• • •
smulki iliuzija apsiribojo
keliomis minutėmis
kuriose pavojingai praskrido
nespėję išprotėt žodžių deriniai
o visa kita tik bespalvis horizonto nuovargis
inercija nepaliesta euforijos
beveik netrikdoma ilgesingai niūniuoja
tingų pablukusį motyvą
vėjas išsilenkia tilteliu
virš išmėtytų kliūčių
• • •
kartais angelas paklausia
kur dega tavo židinys kur vakaras mano
prie durų pilnatis parkritus guli
apsimeta gyva
aš patiriu jos šviesą ir užsirūkau
nusivelku apsiaustą ir įeinu
į kambarį kur atmintis pabunda
mano kraujas suirzta
tarp pirštų smilksta cigaretė
per langą pilnatis
į gatvės taką nusitaiko
tik aš jau nebegrįšiu
į tą vakarą kur kabo tavo paltas
ir skrybėlė juoda ant sofos padėta
kur tarp mano ir tavo pirštų
tylu
ir angelas jau nieko nebeklausia
• • •
kvepia aitriu cigaretės vienišumu
ant beraidžių minčių laikas
už vakaro portjeros
tamsa
tylos juodume
dega vakaro žvakė
tai leidžia įžiūrėti gimstantį veidą
mylimoji išsiskleidžia ir prisipildo šviesos
siluetas jos iškrenta iš mano rankų
• • •
kalbėk
nes taip tylu
kalbėk tyliai
nes tylu
tavo išblyškusios lūpos
nervingai trūkčioja
kai tyli
todėl kalbėk
tais praeities žodžiais
kalbėk
kiek galima tikresniu balsu
nes pasiilgau žodžiuose
švelnių raidžių
tu kalbi
atsiveria lūpos
sustoja akimirka
prie tavo balso
tavo žodžiai
dejuoja lūpose
kalbėk
nes man taip tylu
Nuotr. iš „Bangos“ archyvo
