Poetu būt, kaip žemę arti

(Apmąstymai vietoj recenzijos)

Apie Gerdos Jankevičiūtės poezijos knygą „Ten, kur mano būta…“ sužinojau iš Virginijos Lapienės straipsnio „Bangoje“ apie šios knygos pristatymą. Renginio dalyviai gyrė jos eilėraščius ir skatino rašyti. Knygų pristatymuose beveik visada išsakoma daug gražių žodžių, nors kartais be pagrindo. Tačiau šiame renginyje kalbėjo ne giminės ir kaimynai, o tie, kurie patys kuria eiles. Tai sudomino mane ir nusprendžiau paskaityti.

Susitikimas su knyga
Taip ant mano stalo atsirado Gerdos Jankevičiūtės poezijos knyga „Ten, kur mano būta“.
Standartinis knygos formatas. Melsvos, kintančios spalvos viršelis primena dangaus žydrynę, o šiame fone nuogos medžio šakos grąžina į žemę. Atidžiau pasižiūrėjus, matosi ant tų šakų sprogstantys pumpurai. Tai primena pavasarį, suteikia gyvybės ir vilties. Šio gražaus peizažo autorė – dailininkė Zita Mazaliauskaitė.
Pirmą kartą vartau tokią storą poezijos knygą: pusketvirto šimto puslapių ir tiek pat eilėraščių. Daug. Labai daug. Retai poezijos knygos būna tokios gausios, nebent rinktinės. Tačiau ant šios knygos tokio užrašo nėra. Nėra ir įvadinio straipsnio, nė pabaigoje apibendrinimų. Eilėraščiai, eilėraščiai… Beveik visi be pavadinimų. Gale pateiktame turinyje jie įvardijami pagal pirmą žodį. Nėra jokių skyrių. Iš šalies pasižiūrėjusi, išskirčiau 4 temas: 1. Apie Lietuvą ir Tėviškę, 2. Apie karštą meilę, 3. Apie gyvąją gamtą, 4. Apie artėjantį saulėlydį. Mano nuomone, suskirstymas padėtų skaityti ir suprasti, tačiau autorė pati sprendžia, kaip pateikti savo kūrybą. Pirmuose eilėraščiuose reiškiama meilė Lietuvai ir tėviškei. Tokių eilėraščių nedaug. Toliau pereinama prie moters asmeninių išgyvenimų, kurie užima pagrindinę knygos dalį. Literatūrinė veikėja keliauja per visus eilėraščius, pasakodama apie savo gyvenimą nuo jaunystės iki pagyvenusios moters amžiaus. Kyla noras ją sutapatinti su autore, tačiau literatūros teorija teigia, kad negalima taip pasielgti, todėl knygos pagrindinę veikėją laikysime ne realiu, o sukurtu asmeniu. Knygoje daug gamtos vaizdų. Gamtos objektai personifikuoti, gyvena kaip žmonės. Jie labai artimi pagrindinei veikėjai, kuri gamtoje praranda savo išdidumą – medžius vadina broliais ir seserimis, save tapatina su pačiais paprasčiausiais augalais ir daiktais: „Aš esu žolytė nušienauta, / Paukščio lizdas medyje esu.“
Pabaiga, kaip ir pradžia, taip pat trumpa, bet reikšminga. Atsiranda naujų temų, keičiasi pagrindinė kūrinio veikėja ir eilėraščiai.

Literatūrinės herojės paveikslas
Jos charakteris išryškėja jau pirmame eilėraštyje „Ten, kur mano būta“: jautri, išdidi, talentinga, žinanti savo vertę. Rašoma: „Parskrenda gegutė / Ir dėkoja žemei, / Kad gimiau ašai.“ Retas išdrįstų ištarti tokius išdidžius žodžius. Yra ir daugiau panašių minčių: ji gegutės prašo stebuklingo likimo, nori ganyti vyturių giesmes. Paprastai rašoma apie sūrias ašaras, o herojės ašaros – „gėlūs vandenai.“ Paskutinėse eilutėse pasigirsta paprastas, nuoširdus liūdesys: „Tik pralėkdams paukštis / Klykteli. Klykteli… / Graudžiai.“
Sunkiau literatūrinei herojai bendrauti su žmonėmis – jie tokie nepanašūs, todėl lieka vieniša. Tai pripažįsta ji pati: „Primink pažįstamų vardus, / Tų, kas apie mane galvoja… / Nėra? Tai drąsiai ir sakyk. / Aš nežadėjau netgi klausti. / Einu viena ne pirmąsyk.“ Tas atsiskyrimas tikriausiai kyla dėl herojės savitumo, dėl jos kūrybos. Neseniai perskaičiau Mikalojaus Vilučio žodžius apie menininkų išskirtinumą: „Normalus žmogus yra toks kaip visi. Menininkas privalo būti ne normalus, kitaip jis nebus įdomus“ („Šiaurės Atėnai“ 2022 m. Nr. 18). Meninę herojės prigimtį patvirtina jos jausmingumas. Daug eilėraščių skirta karštam meilės jausmui: „Aš taip tave myliu… Aš taip tave myliu, kad pažiūrėti į akis nedrįstu. / Aš taip tavęs ilgiuos, kaip vakaras žaros. / Kaip saulės ilgisi žolė pernykštė. / Vienintelis esi pasaulio gaudesy.“ Jaunystėje svajojo „Tik vienąkart, bet amžinai mylėti“, tačiau supranta, kad tai nepavyks. Herojės būdingas bruožas – nuolatinis ieškojimas. Būta visko: kartais herojė palikdavo savo draugą, kartais jis nesugrįždavo. Veltui jinai ieškodavo jo pėdsakų, o per naktį žiūrėdavo į duris, kurios neprasiverdavo. Net vestuvės įvyko be meilės: „Išaušo rytas. Prisegė vualį. / Rūtų vainiką žalią iš kairės. / Balta suknia. Baltesnė užu sielą…“ (…) „Įspraudė rankon bukietą lelijų, / Kad būt už ko laikytis. Kad ne rėkt. / Nuo tos dienos, man rodės, buvau mirus.“
Po kelių puslapių pasirodo eilėraštis apie išsiskyrimą ir galingą meilės jausmą: „Supančiok kojas. Suraišioki rankas. / Tiktai paleisk į laisvę mano širdį, / Gal ji paklysti nori? Na ir kas? / Galės, kaip tu, nuodėmėje numirti“ (…) „Ištrūksiu. Tau manęs neužrakint./ Pro rakto skylę nuo tavęs pabėgsiu.“ Dažnai eilėraščiuose užsimenama apie nuodėmes – neištikimybę. Ar galima heroję pasmerkti ir įrašyti į neigiamų veikėjų sąrašą? Vargu. Ją išperka savo kaltės prisipažinimas, jausmų nuoširdumas ir kūryba.
Bėga metai, keičiasi herojė ir eilėraščiai: mažiau rašo apie karštą meilę, išlieka tik prisiminimai. Atsiranda naujos temos: apie gyvenimo prasmę ir kitų žmonių gyvenimą. Ypač ryškus paskutinis eilėraštis. Herojė pastebi „klaidžios kelionės piligrimą“ ir pradeda jį nuoširdžiai mokyti: „Pridėsiu dar, kad nepaklystum. / Į akmenį apžėlusį nespirk. / Nerodyk į Dievulį pirštu, / Ateis diena, kai teks numirt.“/ (…) „Nukelk prieš vargetą kepurę.“/ (…) „Parklupusį už draugą imk.“ Eilėraštį baigia išmintingu kūrėjo darbo įvertinimu: „Poetu būt, kaip žemę arti. / Ar grūdą… Žmogų užaugint.“ Gal tai poetės naujo kelio pradžia? (Vieną iš tų posakių pasiskolinau savo straipsnio pavadinimui.)

Kūrinio meniškumas
Knygą „Ten, kur mano būta“ perskaičiau ne iš karto. Po šimto puslapių pajutau monotoniją, užverčiau ir atidėjau į šalį. Po kelių dienų vėl sugrįžau – viliojo jos meniškumas. Eiliavimas lengvas, tarsi šokių muzika, bet didžiausia vertybė – žodžių įvairovė. Peržiūrėjau kelis eilėraščius ir nė viename neradau, kad tas pats žodis būtų pavartotas du kartus. Nebent, žodis ar visa eilutė pakartojami kaip meninė priemonė, siekiant pabrėžti mintį. Dažnai eilėraščiuose minimas lietus, bet tas kasdieninis žodis „lyja“ parašytas tik vieną kartą ir tai ne apie tikrą lietų. Pažiūrėkim, kokie įdomūs žodžio „lyja“ sinonimai: „Lietus sodriais lašais tebevanoja“; „Tuoj liūtim užtaškys“; „Todėl vietoj spindulio debesų rauda“; „Krinta žemėn lietaus tyros ašaros“; „O lietus gaivų džiaugsmą liejo“; „Permirko gyvenimas mano“ ir t. t. Apie kitus reiškinius taip pat yra gražių, įdomių žodžių, pavyzdžiui: „sudilo meilė“, „siela išskalbta“, „O vasara braido atolais“, „Ruduo apšepęs valkiojas“, „Pasaulis mano griuvo“, „Poetu būt, kaip žemę arti“… Paskaitai tokį vaizdingą posakį ir sustoji pasigėrėti… Žinoma, gausybėje eilėraščių yra ir paprastų, be įdomių žodžių ir karštų jausmų. Tikriausiai jie anksčiau parašyti, bet parašymo datos nenurodytos.
Manau, kad skaitytojai nevienodai vertins šitą poezijos knygą. Vieni su džiaugsmu plaukios jausmų jūroje ir giedos ditirambus autorei. Kiti nebaigs skaityti iki galo ir sakys: tas pats per tą patį – vienos moteriškės asmeniniai išgyvenimai. Realus gyvenimas žymiai sudėtingesnis. Pritariu abiem požiūriams, o pagalvojusi pridūriau: įdomūs žodžiai, bendravimas su gamta, nuoširdūs jausmai – tai gražios žmonių savybės, kurių gyvenime dažnai pasigendame.

Donata LEKETIENĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.