• 14 rugpjūčio, 2022
|

Nijolės šarkos ir mano vyšnios…

Praplėšiu akis, pasivartau dar šiltame guolyje, pamažu išsiropščiu iš lovos, prislenku prie lango, ir mano žvilgsnis užkliūva. Kiemo viduryje tarp vyšnių ir didžiosios obels striksi dvi ilgomis uodegomis ir baltomis plunksnomis sparnuose šarkos, rinkdamos tik joms žolynuose matomas kažkokias mikroskopines kirmėlaites, o kitos tarsi sargybinės karksi didelio klevo šakose arba pasikeisdamos palieka ramiai šlamantį medį ir nutupia į kaimynės Nijolės pušis. Jas prieš keletą metų pasodino šviesios atminties josios vyras, muzikos mokyklos mokytojas Vaidotas.

Iš kur tos šarkos taip netikėtai atsirado ir tapo mano ir kaimynų šeimų paukščiais, jau niekas negali pasakyti. Atsirado, ir tiek. Karksi tarsi pranešdamos, jog tai jųjų erdvė. O pušys, man regis, nepastebimai savo viršūnėmis kaip strėlės vis šauna į dangų, jau pralenkdamos abu mūsų dviaukščius namus ir prie jų stūksančias žaliuojančias egles, ant žemės vis pabarstančias rausvų kankorėžių. Tarsi obelys rudenį pakrato savo obuolių. Ir kai žiema užkloja balta marška laukus, tai ta eglių ir pušų žaluma tarsi alsuoja pasiilgta vasara.

Tarp pušies šakų šarkos suranda nuošalią ir patrauklią vietą lizdams ne vienos kartos perėjimui. Tik ten išsiperėjusios savo vaikus dabar kantriai moko skraidymo meno, kuris ne taip lengvai pasiduoda. Kaip ir žmogui pirmieji žingsniai, o čia tarsi skraidymo pratybos, kuriose paukščiai siaubingai blaškosi. Mano kaimynas Robertas iš antro aukšto pastebėjo, kaip vienas jaunylis pakilo iš lizdo nekoordinuodamas savo judesių ir atsimušęs įsirėžė į Nijolės namo balkoną ir ten susmuko. Išgąstis visai šarkų šeimynai. Jųjų karksėjimas sukėlė tokį triukšmą, jog aidėjo balsai net visoje Gargždų miesto Parko gatvėje.

Toks paukščių triukšmas kėlė įtarimą, jog šarkų karalijoje galbūt įsimaišė koks nors plėšrūnas. Jei vanagas būtų, tai jos pačios gi susitvarkytų. Atkak-lios šarkos savo šeimos mažylį iš kaimynės Nijolės balkono be šeimininkės paramos išsikrapštė.

Nesuvokiu ir ne kartą klausdavau savęs, kodėl šį pavasarį taip gausiai žydėjo vyšnios, slyvos ir obelys, bet stiprūs pajūrio vėjai praretino slyvų ir obelų žiedus. Tiesiog išpustė į visus pašalius, o vis tiek vyšnių žiedai, tvirtai įsikibę, glaudėsi prie gležnų šakelių ir atlaikė vėjų sūkurius. Birželio pabaigoje, liepos pradžioje, kai išsiskleidę liepų žiedai kvietė biteles, pamažu mano sode pradėjo rausti vyšnios, lenkdamos žemyn savo plonas šakeles. Greitai sirpo vyšnių viršūnėse uogelės, pradėjo net juoduoti. Nepageidaujamų svečių – varnėnų, vadinamų „sibiriakų“, net praskrendančių pro šalį dangaus skliaute nesimatė. Vis tiek atsargumo dėlei bandžiau iškelti mėlynos spalvos vėliavikę, atseit varnėnai tokios spalvos prisibijo.

O kaimynės Nijolės šarkos ar tai pušyje, ar tai didžiajame kleve jau su paaugusiais vaikais taip energingai krykščia, kad, kaip sako žmonės, be pertraukos nuo aušros iki sutemos. Tie įkyrūs paukščių balsai, kaip pastebėjau, išvarė iš mano sodo malonias mažytes zylutes, kažkur dingo judrūs žvirbliukai, kurie rudenį ar žiemą šildydavosi prieš saulutę gyvatvorėje tiesiog būriais. O galbūt rudeniop vėl pasirodys, sugrįš ir bus galima kabinti ant gyvatvorės šakų nesūdytų lašinių bryzą, kad galėtų paukšteliai snapeliais pabaksnoti taip, jog lašinių skiautelė po kurio laiko būtų panaši į bičių korį.

Dabar skinu vyšnias – tokio derliaus nesu turėjęs, prikonservavo mano šeimyna tiek stiklainių, kad nebeliko rūsyje vietos. Nuskintas vyšnias daliju kaimynams ir neatsidžiaugiu, kad nereikėjo kabinti baidyklių, kurios ne tik paukščius gąsdindavo, bet ir pro šalį einančius su mamomis mažylius. Šįkart pasitikėjau Nijolės šarkomis.

Turbūt įsitvirtinusios valdingosios šarkos nebepaliks mūsų sodybų. Tautosakos šaltiniuose sakoma, kad šarkos pasirodymas prie namų esąs geras ženklas – lauk svečių. O ką, vadinasi, kaimynės Nijolės sūnus Nerijus su anūkėmis ir marčia iš Klaipėdos nuolat lankysis, o ir mano duktė pedagogė Živilė kartu su žentu Ričardu bei anūkais Agne ir Šarūnu, gyvenantys Gargždų soduose, dažniau atvyks… Tad tegu krykščia tos šarkelės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių