Nauja poezijos knyga palydėta… medaliu „Už nuopelnus“
Šį pavasarį poezijos mylėtojai sulaukė penktosios Elenos Skaudvilaitės eilėraščių knygos „Žodžių dūzgesys“. Pati autorė ir juo labiau jos eilės kupinos sudėtingų išgyvenimų, bet šįkart leiskite mūsų laikraščio skaitytojams pirma paskelbti naujieną: Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną Krašto apsaugos ministerijoje civiliams skirtu medaliu „Už nuopelnus“, kuriame įrašyti žodžiai „Laisvė, Garbė, Tėvynė“, apdovanoti buvę Vilniaus universiteto lituanistinių studijų studentai, tarp kurių ir poetė Elena Skaudvilaitė.
Už nuopelnus Tėvynei
Šie jaunuoliai – Zigmas Tamakauskas, dabar žinomas kaip Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupacijai istorijos tyrėjas, publicistas, Laisvės kovos sąjūdžio narys, šilutiškis pedagogas Anatolijus Žibaitis, išleidęs kelias knygas ir atsidėjęs Žemaitijos paribio ir Klaipėdos krašto kraštotyrinei veiklai, Adolfas Gurskas, buvęs ELTOS generalinis direktorius, kartu su kitais universiteto studentais, rizikuodami sulaukti sovietų valdžios represijų, 1957–1958 metais Vilniuje slapčia tvarkė lietuvių karių kapus. Po studijų dėstydami literatūrą ar istoriją mokyklose, jie toliau rūpinosi tautinių ir krikščioniškų vertybių, nesuklastotos Lietuvos istorijos sklaida. Saugumas visus ne kartą tardė siekdamas išgauti informacijos apie antisovietinių renginių organizatorius. Be abejo, tai atsiliepdavo jų darbui ir karjerai.
Atgimimo metais jie buvo aktyvūs Sąjūdžio dalyviai, prisidėjo prie mūsų jaunimo patriotinio pilietinio ugdymo, tautos dvasinių vertybių ir atgimusios Lietuvos valstybės pamatų stiprinimo. Sulaukę garbingo amžiaus tebėra aktyvūs visuomeninėje veikloje. Prieš dešimt metų už aktyvią rezistencinę veiklą sovietmečiu, taip pat lietuvių karių kapų priežiūrą Elenai Skaudvilaitei buvo pareikšta padėka.
Grįžkime prie poezijos
Prieš dvejus metus Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje vykusi literatūrinė popietė, skirta poetės Elenos Skaudvilaitės jubiliejui, pavadinta gana mįslingai – „Ateinančio laiko einu su visais pasitikti“. Matyt, ir su tais, kurie ją palydėjo į gyvenimą, į mokslą, į kūrybą, ir su buvusiais šalia jos sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais, kartu ištvėrusiais pažeminimus ir prievartą…
Taip pat ir su viltimi, jog kada nors dienos šviesą išvys jos viso gyvenimo „Žodžių dūzgesys“.
Gal gi Elenos Skaudvilaitės poezijos rinktinė šį pavasarį ir nebūtų pasirodžiusi, jei ne toje popietėje nuskambėjusi Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Juozo Šikšnelio provokacija. Pristatydamas sovietmečiu nepritapusių rašytojų kartą, svečias pastebėjo, jog Elena visada buvo ištikima gimtajam kraštui, prigimčiai ir sąžinei, pakilusi virš gyvenimo tuštybės. Tyliai kurianti savo poetinį pasaulį ir palydinti naujas kolegų knygas. „Tai iš tiesų literatūros žmogus iki plaukų pašaknų, pro jos akylą žvilgsnį niekas neprasprūsta…“ – tvirtino J. Šikšnelis.
Pažiro samprotavimai, jog dabar kultūrinei spaudai šitaip susitraukus būtinai turėtume paremti poezijos kūrėjus. Taigi, jo manymu, rajono meras turįs patikinti sukaktuvinės popietės dalyvius ir atvykusius poetės pasveikinti jos gimtojo krašto literatus (Elena Skaudvilaitė – Kelmės krašto garbės pilietė), kad mūsų rajono Savivaldybė skirs finansavimą autorės parengtai knygai išleisti. Kas beliko merui? Tik pritarti. O visi susirinkusieji tą „sandorį“ palydėjo plojimais…
Meras žodį ištesėjo – garbė jam ir Savivaldybės tarybai. Turime autorės sudarytą rinktinę, kaip sakoma, viso gyvenimo knygą: joje ir sovietmečiu neskelbti eilėraščiai, ir paskyrimai bičiuliams, sielos broliams, pilietinė lyrika, meilės Tėvynei, jos istorijai, gamtai, Viešpačiui skirti posmai, taip pat kartūs pastebėjimai šiandieniniame mūsų gyvenime, susirūpinimas dėl mūsų doros ir pilietinės sąžinės bei atsakomybės stokos. Smalsesnį skaitytoją sudomins paskutiniuose puslapiuose sudėtos nuotraukos iš autorės gyvenimo.
Šia proga norisi priminti, jog tik po Lietuvos valstybės atkūrimo buvo išleisti pirmieji Elenos Skaudvilaitės eilėraščių rinkiniai: iš pradžių kukli knygelė „Upelis šnara“ – 1990 m., po metų – „Namų dvasia“. 2001 m. pasirodė rinktinė „Laikas, likimas, viltis“, vėliau – „Ne gegutės balsas“. Nors autorė nelinkusi sureikšminti savo, kaip vertėjos, darbo, sovietmečiu bičiuliams padedant jai pavyko gauti vertimų. „Vagos“ leidykla yra išleidusi keturias knygas, tarp jų – Č. Aitmatovo „Motinos laukas“.
Elena Skaudvilaitė
Eilėraščiai iš knygos „Žodžių dūzgesys“
Prie Laisvės paminklo
Žmogau, ar jau matai, ką laisvė gali?
Kas, jei ne ji, tau leidžia kurti, veikti
Gražiai, mylėti gimtąjį kampelį,
Nuo melui pataikavimo pasveikti?
Žmogau, gerai žinai, kas laisvę gynė?
Ar permąstai, už ką kiek atiduota,
Kai sumušta, sukruvinta Tėvynė
Toli blaškyta ir smurtu kryžiuota?
Žmogau, štai šį paminklą laisvei skyręs,
Kodėl tatai svarbu, teisinga, verta?
„Kas laisvei abejingas, tas Tėvynei miręs“ –
Tegul ji perduos iš kartos iš kartą.
2005
Liūdesys
Likimas nedažnai kaip draugas.
Kam atviresnis, kam kaukėtas.
Ir Sargas kartais nebesaugo –
Sau nerandi, vargdieni, vietos.
Tau nebemaudžia širdį – sopa.
Nebe namai namai – vienutė.
Tai kas, kad grįžo į Europą?
Paliegusi tauta mažutė…
2005
Tobuloj vienatvėj
Kaip pilnas mėnulis esi tobula,
Vienatve su atsiminimais.
Esi begalybėje mano sala,
Likimas ir pasirinkimas.
Esi kaip prinokęs mėnulis graži,
O lobiai rasti nemaži, nemaži:
O, „kiek atminimų, atsitikimų,
Gyvų kitados“,
Praregėjimų džiaugsmo po apakimų!
Kai laimės ieškota alyvų žieduos…
2004
Tarp Dievo beržynų
Tarytum įkopus į krantą
Medinė drovi bažnytėlė
(Ką mąsto? Kas ją besupranta?),
O dvasią Veiviržėnų kėlė.
Rikiuotės namų ne aukštųjų
Tvarkingai suėjo ir stovi
Prie liepų, alyvų ir tujų,
Sumąsto ir kuria gerovę.
Centre mokykla, ne senolė,
Bet jau nebe piemenaitė, –
Jaunystę vis protina uoliai
Penkias dienas per savaitę.
Kai slėnyje šilta ir žalia,
Akis tartum užburia upė
Spalvų atspindžiais ir vaizdelių
Tarp medžių (jie paukščių pritūpę)…
Gražiai, sumaniai įsikurta
Tarp Dievo beržynų, eglynų.
Ištverta, nusikrėsta smurto –
Vėl dangūs ir žiedlapiai lino…
2009
Poezijos meistrui Vladui Šimkui
Nuo jo atliko viskas suvisam.
Juciai ir Kelmė, Vilnius ir bičiuliai
Šiame pasauly (vis dėlto šviesiam).
Dabar net nuo savęs jau laisvas guli
Lopely Lietuvos, mylėtos darbu,
Ištaręs žodį meistrišką ir skvarbų.
Skaitai jo knygeles – lengvai svaigsti
„Bites pabėgėles“ – pašėlusią satyrą.
Ak, per anksti, gerokai per anksti
Sustojusi širdis poeto yra:
Ji buvo ir jautri, ir neklastinga,
Tokių štai mūsų dienai stinga.
2006
Šlyja neapsakomai
Nepažinus bohemos, nežinau jos vertės,
Vengiu liūnų klampių,
Visgi tyko kažkas, kipšas koks už kertės,
Ir auka jo tampu…
Niekada neturėjau tos bebaimės drąsos
Nirt ar kilti neatšaukiamai,
Gal todėl dabarties reiškiniais taip baisiuos,
Jie lyg slogūs sapnai.
Gal kažkiek iš bohemos ėmus šėlsta savaip
Šios dienos valanda įžūli.
Verk ar juokis, bet šlyja gyvenimas taip,
kaip to nė apsakyt negali…
2005
Gal ne tiesa?
Pasakyt ne plokščią juoką –
Gryną tiesą knieti:
Ne kūrėjas, jei nemoka
Magiškai kalbėti.
Ir ne pranašas, jei žodis
Nedrąsus ir pilkas:
Argi toks kelius nurodys?
Amžius jo neilgas.
Pranašiškųjų poetų
Pertekliaus nebūna.
Jei šis laikas jų turėtų,
Bristų lauk iš liūno…
2005
