Gargždiškės tremtinės atsiminimuose – svetimų žmonių gerumas
Ilgai tylėję kartais prabyla ir medžiai, ir akmenys, ir žmonės. Vis dėlto papasakoti savo šeimos tremties istoriją gargždiškės Julijos KUPRELIENĖS įkalbinėti nereikėjo – moteris, paprašyta anūkų, užrašė atsiminimus, tad sutiko ir su „Bangos“ skaitytojais pasidalinti tų dienų Sibire išgyvenimais. Pasakojo be pykčio, be nuoskaudų, su atlaidžia šypsena, lyg nebeskaudėtų ir net nebemaustų…
Iš namų – aštuonerių
Julija Šimulytė iš Ruigių kaimo su seserimi Jovita ir mama Julija (tėtis Juozas mirė 1947 m.) buvo ištremta 1949 m. balandžio 10 d. Pirmas bandymas ištremti jų šeimą buvo kovo pabaigoje. Broliui Juozui tąkart pavyko pabėgti į mišką, tačiau kaip partizanų ryšininkas buvo sugautas ir 10 metų išsiųstas lagerin. Broliui Alfonsui su draugu pasisekė pasislėpti Šilalės rajone. Aštuonmetė Julija smarkiai karščiavo, bet jos atmintin įsirėžė daug tos lemtingos dienos detalių: kaip į duris pasibeldė stribai, kaip mama puolė ją rengti pakėlusi iš lovos, griebti daiktus, o jie krito iš rankų. Atrodė, kad ištrems ir Julijos mamos seserį, kuri turėjo 7 vaikus, iš kurių 4 slapstėsi. Iš NKVD būstinės Veiviržėnuose vis dėlto mamos sesers šeimą paleido, o kitus tremiamuosius išlaikė apie pusantros paros. Antros dienos vakarą juos išvežė į Klaipėdą. Ten vėl uždarė. Po to – į Rimkų geležinkelio stotį, tada – į Šiaulius, kol daugiau nei po mėnesio Irkutsko srityje pasiekė skirstymo zoną. „Traukinyje mūsų vagone moteris pagimdė mergaitę. Mamos klausiu, iš kur tas vaikas, juk nei kopūstų aplink, nei gandrų?“ – tremties pradžią aštuonmetės mergaitės akimis prisiminė Julija, tada negalėjusi įsivaizduoti, kas jų laukia svetimoje žemėje toli nuo namų. O ten vienus barakus keitė kiti barakai, ir tik 3–4 paroms patekusi į vieną su mamomis ir mažais vaikais pasijuto geriau. Tada žmones išskirstė.
„Mes likom ant Angaros kranto. Atplaukė laivelis, sukrovė daiktus ir perkėlė mus už kokių 7 kilometrų į kitą upės pusę. Paskui vėl laukėm. Atvažiavo mašina ir po kelias šeimas vežė 12 kilometrų į kolūkį. Apgyvendino kartu tris šeimas tokioje trobelėje su dviem langiukais, ant stogo – velėna. Trobelėje – statinė vidury, kuo kūrent neturėjom. Atnešė sukaltus iš lentų gultus kiekvienai šeimai. Per vasarą šiaip ne taip išgyvenom“, – pasakojo Julija. Patys rusai šią vietą 20 kilometrų spinduliu vadino prakeikta. Gal todėl, kad aplink taiga, nebuvo medžių, nebuvo ir kuo kūrenti. „Toliau visur pušynai, beržynai, o pas mus – keli kreivi berželiai. Už atsiųstus iš Lietuvos pinigus už kokių 15 kilometrų važiuodavome pirkti malkų. Valgyti teko ir gėlių, ir žolių, ir beržo lapų. Labai skanių buvo gėlyčių, kurių svogūnėliai kaip tulpių, o skonis – kaip bananų. Prisirinkdavome balandų“, – vargano gyvenimo prisiminimais vis dėlto šypsodamasi dalijosi buvusi tremtinė. Gyvenimas prašviesėjo, kai Julijos ir Jovitos mamą paskyrė melžti karves. Tada kas antrą dieną ji galėjo parsinešti litrą pieno.
Vienus darbus keitė kiti: pavasarį tremtinius varė sodinti bulvių, ropių, vasarą – grėbti šieno, kelius taisyti, rudeniop daržų nuimti, bulvių kasti. Julijos sesuo vasarą dirbo akėčių prikabinėtoja, o žiemą ją išveždavo į miškus ruošti medienos. Julija su mama likdavo namie, o ji žiemą neturėjo darbo.
Į mokyklą – be noro
„Mokytojai buvo geri. Jie turbūt žinojo, kas mes esame, ir mus palaikė. Mano klasėje buvo du berniukai ir trys mergaitės lietuviai, viena lenkaitė, keli buriatų vaikai. Dvi mergaitės buvo jau pramokusios rusų kalbos, vyresnės už mane. Išmokome rašyti raides, bet kaip girdžiu, taip rašau. Rašome diktantą, mokytoja atneša perbrauktą – kuolas, ir vėl tas pats, pavasarį gavau dvejetą“, – juokiasi prisiminusi „pažangą“ Julija. Į kitą klasę jos neperkėlė, todėl mergaitė nusprendė, kad geriau ganys viščiukus, bet į mokyklą nebeis. Tačiau pasirinkimo nebuvo. Atėjusiai nelankymo priežasčių aiškintis mokytojai Julija pasakė, kad nenori mokytis kitoje klasėje, ne su savo klasės mergaitėmis. Mokytoja pažadėjo pasišnekėti su direktoriumi, kad perkeltų į 3 klasę, o pati pamokyti Juliją rusų kalbos. Ir išmoko, o ketvirtoje klasėje sekėsi puikiai.
Į mokyklą Julija išeidavo nevalgiusi. Namuose buvo taip šalta, kad net sesers kaip atlyginimas už darbą gautas paršelis nušalo. Mokykloje irgi kelias valandas vaikai sėdėdavo drebėdami iš šalčio.
„Kai sunešiojau savo batus, nebeturėjau, kuo apsiauti. Davė lietuvė vailokus su kaliošais, o kai tie suplyšo, rusiukai nuo sėjamosios mašinos nupjovė kažkokias gumas ir pasiuvo man batus“, – šypsojosi į vaikystę mintimis grįžusi Julija.
Šaltis ir alkis
Šeimą perkėlė gyventi į kambarį, kuriame buvo penki langai: du iš rytų, trys iš pietų pusės. Kitas kambarys šalia pertvertas tik lenta. Ten du langai. Buvo krosnis, apie kurią galėjo aplink apeiti, bet nebuvo kuo kūrenti, o po abiem kambariais – didžiulis rūsys. Ant grindų ryte negalėjo net kojos padėti, taip buvo šalta. Laimei, kad buvo atsivežę patalus, dar ką turėjo, ant jų užsimesdavo.
„Antrais ar trečiais tremties metais į kolūkį atėjo dirbti naujas brigadininkas. Tais metais prikasė gyvą galybę bulvių ir atvežė į mūsų rūsį. Kokia laimė, juk savų neužtekdavom, bet svarbiausia pasakė, kad atveš malkų kūrenti abiejų kambarių krosnims ir mamai dar užrašys 16 darbadienių per mėnesį. Leido valgyti bulvių, tik niekam nesigirti“, – ypatingą gyvenimo permainą, kuri suteikė džiaugsmo, prisiminė Julija. Laimė buvo, kad nebereikėjo pirkti malkų, važiuoti jų parsivežti. Kartą mama parvažiuodama su malkomis nušalo kojas, rankų pirštus ir nosį. Prisikrovė į roges malkų, o arklys nepaveža, gaila mesti malkas lauk, tad Julijos mama atidavė sau įsidėtą duoną arkliui, glostė ir nebelipo į vežimą. Taip ir parėjo nušalusi.
Už Juliją 8 metais vyresnė sesuo Jovita, kai kolūkyje buvo paskirta girdyti veršiukų, turėdavo parsivežti vandens, o iki upės atvažiavusi – pirma išsikirsti ledą. Kol prisipildavo statinę, visa apledėdavo ir nebūdavo kur išsidžiovinti. O spigino daugiau nei 40 laipsnių šaltis. Kol parsiveždavo vandenį, tas užšaldavo ir vėl reikėdavo prasikirsti ledą. Ir taip kasdien…
„Tokie buvo gyvenimai. Mažai tegaudavome siuntinių. Vieni galbūt bijojo siųsti, o jaunasis brolis Juozas buvo lageryje. Tik po kelerių metų sužinojome, kad jis yra palyginti netoli – už 800 kilometrų nuo mūsų, Krasnojarsko krašte. Mama draugaudavo su Veiviržėnų klebonu Zdanavičiumi. Tai jis mus paremdavo. Kai grįžom iš Sibiro, klebonas labai džiaugėsi. Močiutė kartais atsiųsdavo. Jei gaudavome iš Lietuvos lašinukų, mama ne pjaudavo, o tik pakaišdavo jų ant duonos“, – ramiai pasakojo Julija, nors 6-eri metai iš iškęstų 8-erių tremtyje buvo baisūs: nei maisto, nei apavo, nei malkų. Kol Julijos mama turėjo siuvimo mašiną, ką nors pasiūdavo, o paskui pardavė ir ją, ir savo gražiausius drabužius. Viską pardavė, išmainė į maistą.
Pėsčiomis 50 kilometrų
Kai Julijos mamai beicuojant grūdus pateko į akis chemikalų, kaimo felčerė, pamačiusi pageltusias ligonės akis, liepė vežti į ligoninę Olonkoje. Pinigų neturėjo, todėl nusprendė eiti pėsčiomis, kelio nežinojo, tik į kokią pusę eiti. Abi su Julija ankstybėse išėjusios po pietų pamatė kaimelį. Sužinojo, kad iki Olonkos dar apie 20 kilometrų. Nuėjo į ją sutemus. Paklausė, kur lietuviai gyvena, pas vienus pasiprašė nakvynės. Permiegojo, atsikėlė anksti. Gydytoja iš karto priėmė, prirašė vaistų ir… vaiko šlapimo kompresus. Gydymas vėliau padėjo. Eidamos namo užsuko į parduotuvę, mama norėjo nupirkti bandelę. Julija dar kartą patyrė, kad visur yra gerų žmonių. Išgirdusi viena moterėlė, ko dvi tremtinės sukorė tokį ilgą kelią, parsivedė pas save, pavalgydino. Gailestingoji siūlė ir nakvynę, bet Julija su mama patraukė į savo varganą būstą už 50 kilometrų. „Pradėjo lyti, nuo žvyrų nugraužė kojas. Sustojom puskelėj. Kaimelyje sutikti lietuviai aprišo kojeles, davė valgyti ir paragino mamą prašytis dirbti į jų ūkį. Išmiegojau kaip karalaitė, ryte visko valgyt yra…“ – šypsodamasi pasakojo Julija. Iš paskirtos tremties vietos joms nebuvo leista persikraustyti, todėl Julijos mama nebematė vilties. Bejėgiškumas ir neviltis moterį atvedė prie upės… Nuo lemtingo žingsnio Julija suturėjo mamą sakydama, kad ji dar nori gyventi. O gyvenimas siuntė naujus išbandymus – po gerojo brigadininko atėjo kitas, kuris sakė, kad tremtinius iš karto reikėjo sušaudyti.
Grįžo po 8 metų
„Kai mirė Stalinas, visi, kurie buvo gimę 1938 metais ir jaunesni, jau galėjo važiuoti į Lietuvą. Jie turėjo teisę įsikurti bet kurioje Sovietų sąjungos vietoje“, – viltingą likimo posūkį, pakeitusį daugelio gyvenimus, prisiminė Julija.
Vargais ne galais Julija su seserimi Jovita ir mama 1957 m. grįžo į Lietuvą. Kelionei namo pinigų sutaupė brolis Juozas, lageryje iškentęs penkerius metus, o paleistas iš jo Sibire dirbęs statybininku ir skatinęs Juliją mokytis.
Sibire baigusi septynmetę mokyklą Julija pradėjo, bet pati nutraukė mokslą medicinos mokykloje. Vis dėlto susieti gyvenimą su medicina buvo lemta Lietuvoje: po poros metų darbo auklyte vaikų lopšelyje-darželyje ji baigė medicinos kursus ir 13 metų sesute dirbo Gargždų ligoninės vaikų skyriuje. Net 25 metus J. Kuprelienės, kaip sesutės (dabar vad. slaugytojos) laukė Laugalių pensionato gyventojai. Gargžduose su vyru Petru Julija užaugino dukras Almą, Jolantą ir sūnų Artūrą, kuris neseniai iškeliavo Amžinybėn.
J. Kuprelienės prieš kelerius metus pradėti rašyti tremties atsiminimai kaip gyvas istorijos liudijimas liks dukroms, šešiems anūkams ir keturiems proanūkiams. „Šilčiausias prisiminimas iš tremties – svetimų žmonių gerumas“, – nusišypsojo Julija.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
„Už atsiųstus iš Lietuvos pinigus už kokių 15 kilometrų važiuodavome pirkti malkų. Valgyti teko ir gėlių, ir žolių, ir beržo lapų. Labai skanių buvo gėlyčių, kurių svogūnėliai kaip tulpių, o skonis – kaip bananų. Prisirinkdavome balandų, – vargano gyvenimo prisiminimais vis dėlto šypsodamasi dalijosi buvusi tremtinė Julija. – Kai sunešiojau savo batus, nebeturėjau, kuo apsiauti. Davė lietuvė vailokus su kaliošais, o kai tie suplyšo, rusiukai nuo sėjamosios mašinos nupjovė kažkokias gumas ir pasiuvo man batus.“
