Gelbėjo kitus, žuvo patys
Po 1941 m. birželio 25 dienos sovietinių pakalikų ir vietinių kolaborantų Rainiuose įvykdytų žiaurių žudynių birželio 26 dieną sueina 80 metų nuo baisios dienos, kai raudonarmiečiai Panevėžio Raudonosios armijos būstinėje (dabar kraštotyros muziejus), nukankino pačius kilniausius medikų profesijos specialistus chirurgus Juozą Žemgulį, Antaną Gudonį, Stasį Mačiulį ir medicinos seserį Zinaidą Kanevičienę.
Nuo 1945 iki 1988 metų Lietuvoje apie Panevėžyje nužudytus chirurgus niekas nedrįso viešai kalbėti ar rašyti. Tik po 1990 metų Kovo 11-osios akto spaudoje vienas po kito pasirodė straipsniai apie 1941 metų birželio tragiškus įvykius Panevėžyje. Pagal vienos panevėžietės prieš keletą metų mano išgirstus žodinius pasakojimus, medikų kankinimus ir nužudymą per atstumą netyčia galėję stebėti berniūkščiai galėtų paliudyti šį faktą ir net egzekuciją vykdžiusius budelius, bet baimė dėl savo saugumo juos persekioja iki šių dienų.
Kitą dieną po tragedijos užėjus Vermachto kariuomenei, nužudytųjų artimieji, atgavę nukankintųjų kūnus, kad galėtų palaidoti, pamatė, jog prieš nušaunant medikai buvo kankinami išpjaunant ir išplėšiant odos diržus iš nugarų, nors apie šį faktą beveik visur nutylima.
Juozas Žemgulys gimė 1890 metų gruodžio 19 dieną Kretingos apskrities Veiviržėnų valsčiaus Rusinų kaime, ūkininko šeimoje. Mokėsi Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. 3 metus mediciną studijavo Peterburgo karo medicinos akademijoje, vėliau mokslus tęsė Tartu universitete Estijoje, Charkovo universitete. Stažavosi Berlyne, Drezdene, Freiburge, Heidelberge, Paryžiuje. Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir lenkų kalbas. 1914 metais buvo mobilizuotas ir paskirtas dirbti jaunesniuoju gydytoju carinėje kariuomenėje. 1917 m. buvo sužeistas. 1918 metais grįžo į Lietuvą. Chirurgu dirbo Jurbarke, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje.
1935–1939 metais Raudonojo kryžiaus ligoninėje Klaipėdoje ėjo Chirurginio skyriaus vedėjo pareigas. Po 1990 metų nepriklausomybės atgavimo šios ligoninės vestibiulyje buvo pakabinta atminimo lenta Juozui Žemguliui, kuri laikui bėgant kažkodėl perkelta į rūsį. Vėliau sekė darbas Kaune, kur ir gyveno su šeima, ir trumpai dirbo Panevėžyje. Po žudynių žmona Leokadija su keturiais vaikais pasitraukė į Vakarus, po to – į JAV.
J. Žemgulys buvo aktyvus visuomenininkas, „Medicinos“ žurnalo pirmasis redaktorius, parašė ir išspausdino per 60 mokslinių straipsnių. Lietuvos chirurgų, kovos su vėžiu draugijos narys, vienas iš rentgenologijos pradininkų Lietuvoje, Šaulių sąjungos narys, pulkininkas.
Kaip išradėjas 1930 metais sukonstravo ir pagamino aparatą kaklo spondilitui gydyti. Autorinis pasiūlymas „Gipsavimo darbo patobulinimas“ nurodė būdus, kaip galima parengti gipsavimo medžiagą iš vietinių žaliavų, atsisakant brangaus importinio gipso.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu ir Šaulių žvaigždės ordinu.
Ankstyva tragiška mirtis nutraukė visapusiškai talentingo J. Žemgulio gyvenimą pačiame jėgų žydėjime. Lietuva prarado puikų chirurgą, mokslininką, organizatorių, visuomenininką.
Nesuskaičiuojami Lietuvos intelektiniai nuostoliai, atnešti kruvinosios stalinistinės bangos.
Straipsnį rašau mano mamos dėdės Juozo Žemgulio nužudymo 80-ies metų datai paminėti.
Algirdas LIAUDANSKIS
