Gerda Jankevičiūtė: „Mano eilės – sugrįžimas mintimis į praeitį“

Literatūrinė „Banga“
20 liepos, 2015
0

Klaipėdoje šaknis įleidusi, bet jau kelerius metus Dituvoje gyvenanti buvusi medikė Gerda Jankevičiūtė rudenį pristatys ketvirtąją savo poezijos knygelę „Tarp žemės ir dangaus“.

„…esi žemės daigas, reto, branginamo augalo, kuris taip moka augti, žydėti ir skleistis dėl kitų, vis papildydamas savo stiebus amžinybės syvais, kad ir vėl galėtų save eikvoti“, – sako eilėraščių autorė.

– Kur Jūsų kilmės šaknys?

– Esu aukštaitė iš prigimties. Gimiau Kupiškio rajone, Bajorų kaime, bet nuo jaunystės gyvenu Klaipėdoje. Save laikau klaipėdiške, nors 5 metus gyvenu Dituvoje. Pirmą kartą žemaitišką šnektą išgirdau būdama moksleivė, atvykusi į ekskursiją uostamiestin. Kėlėmės keltu, kai išgirdome žemaičiuojant. Draugė kumštelėjo: „Ar jie tyčia taip kalba?“ Visos tarmės gražios – daug gražių žodžių jose yra.

– Esate poetiškos sielos žmogus, bet pasirinkote mediciną. Daug metų dirbote Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Slaugos skyriuje, buvote viena iš vadovaujančių asmenų. Šios pareigos slėgė?

– Darbas man buvo prie širdies – ne pareiga. Mano svajonė mokykliniais metais – architektūra ir literatūra – buvo nepasiekiama. Kaimo vaiko nepasitikėjimas… Baigiau Klaipėdos medicinos mokyklą. Kiekvieną darbą dirbantis žmogus gali būti gerbiamas. Mane mylėjo žmonės. Ir juos iki šiol tebemyliu.

– Kada parašėte pirmąjį eilėraštį?

– Prieš 9 metus. Iš ilgesio gimtajam kraštui, žmonėms, kurių nemačiau dešimtmečius. Eilėse išliejau savo jausmus. Jas nuvežiau ir išdalijau kraštiečiams, negalvodama apie knygelę. Atsimenu, susitikę buvę Bajorų kaimo žmonės ilgesingai stovėjo ant kelio… Bajorų kaimas dar truputį gyvas: yra 5 sodybos iš buvusių 70. Po šio susitikimo išleidau pirmąją eilėraščių knygą „Rudenio vynas“. Netikėtai suradau save, leidau sau skleistis. Kai padariau svarbiausius gyvenimo darbus, užauginau vaikus, atsisakiau „valdiškų“ pareigų. Ir nebegalėjau sustoti. Įklimpau, kol išmokau rašyti… Kūrybai man reikia mirtinos tylos. Kurti eiles – sunkūs dvasiniai dalykai. Tai ne malkų skaldymas – neatsipalaiduoji.

– Bet savo kūrybos gerbėjus pradžiuginote ne viena eilėraščių knygele?

– Įsibėgėjus buvo antroji – „Laukimas“. Pirmajai trūko patirties, o šiai – šilumos. Blogai, kad klausiau patarimų. Trečioji „Kai praeisiu žeme“ ir ketvirtoji „Tarp žemės ir dangaus“ – man visai nieko. Ir kiti taip sako. Man smagu, ką aš padariau.

– Ar naktimis liejasi eilės?

– Naktį reikia ilsėtis – net poetiškų minčių stengiuosi neįsileisti. Mano eilės – per gamtą į žmogų. Ir atvirkščiai. Sugrįžimas mintimis į praeitį.

– Ar jaučiate žinomų poetų kūrybos įtaką?

– Nebeskaitau poezijos, kad nepasisavinčiau svetimų minčių. Užtenka savų. Poezija – kiekvieno kuriančiojo atspindys. Išgirstu gražių minčių, bet negaliu jų liesti.

– Esate labai užimta – dalyvaujate poezijos skaitymuose. Vadinasi, mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra žmonių, kuriems reikia eilių?

– Į susitikimus ateina tie, kuriems reikia poezijos. Šiemet dalyvavau poezijos skaitymuose Priekulėje, Klaipėdoje. Man malonu klausytis kitų eiliuojančiųjų. Ir save parodai, koks esi. Tai puikus bendravimas.

– Kada susitiksite su poezijos mylėtojais Klaipėdos rajone?

– Rudenį Priekulėje bus mano ketvirtos knygos „Tarp žemės ir dangaus“ pristatymas. Laukia atsakingas momentas: tarsi nuogas atsistoji prieš klausytojus.

Atsirieksiu tavęs, gimtine,

Storą riekę pyrago balto.

Drasko širdį garsai ištvinę,

Glosto kūną vakaras. Šalta.

Aukso siūlais išsiūtos gėlės…

Ko sustojo jaunystė vartuos?

Tegul girgždina šaką vėlės…

Vėjas žada obelį barti.

– Per anksti obuolėlis krito,

Dar nežydi lankoj rugelis…

Pailsėsiu ir aš, nuo ryto

Mynęs vagą. Kaip gera…