Gyvenimo pilnatvė ūkyje po ąžuolais Šarkiškiuose

Autorės nuotr.: A. Grigaitytė-Dromantienė: „Turiu daug veiklų – vos spėju suktis. Aš gyvenu gyvenimą.“

Šarkiškių kaime, Veiviržo kraštovaizdžio draustinyje, įsikūrę Alina ir Gediminas Dromantai ne tik mėgaujasi juos supančia unikalia gamta, bet ir augina įvairiausių paukščių, avių, triušių. Įkūrę „Ūkį po ąžuolais“ vasarą į edukacijas kviečia vaikus susipažinti su spalvinga tradicinio kaimo kasdienybe. „Esame veiklūs, užsiėmę ir visur suspėjame“, – šypsojosi Alina.


Trūksta tik asilo
Dromantų sodyboje pilna gyvybės: pradedant trimis namuose besilepinančiais keturkojais Mėta, Pako, Yla ir aptvare vaikštinėjančiomis škudėmis. „Ūkyje po ąžuolais“ pasitinka gaidžių giedojimas, kiekvienam buvusiam kaimiečiui sužadinantis sentimentus. Kokių tik vištų čia nėra: nuo dedeklių iki egzotiškų dekoratyvinių veislių. Ir dar žąsys gagena, antys krypuoja. Rūpesčio reikalauja mažieji putpeliukai. Žiemą visi gyvena šiltoje, šviesioje vištidėje, o vasarą šeimos įkurdinamos atskiruose spalvotuose nameliuose, prie kurių nemaži kiemeliai. Alina Grigaitytė-Dromantienė negali tiksliai pasakyti, kiek iš viso laiko plunksnuočių – šimtą ar daugiau. Vasarą pulkas gerokai padidėja, nes auginamos mėsinės vištos, žąsys, antys. Beje, viščiukus perina namuose: inkubatoriuje arba ant kiaušinių patupdo perekšlę.
Avis suskaičiuoti lengviau – keturios dešimtys škudžių. Ėriavedės su vedliu avinu atskirai nuo avinukų. „Pavasarį 12 ėriavedžių po du ėriukus turėtų atsivesti – banda pasipildys, – skaičiavo Alina. – Škudės – senovinė, pusiau laukinė avių veislė, nereiklūs gyvūnai, jų mėsa neturi specifinio skonio, delikatesinė, primena žvėrieną, todėl ir pasirinkome. Joms nereikia tvarto – užtenka pašiūrės.“
Atklydėlį sodyboje gali aploti šeimininkų berno zenenhundė Mėta, medžioklinis burbonų brakas Pako ar landžioji mišrūnė Ylutė, bet tai ne gąsdinantys, o draugiški, dresuoti šunys, sukeliantys gerų emocijų. „Praėjusį lapkritį man paskambino pažįstamas, kad vienas žmogus neturi kur dėti burbonų brako – priglaudėme. Mūsų penkiametis sūnus Algirdas džiaugėsi, kad pagaliau savo šunį turi. Sakau, kad Pako 5 metus ėjo namo, – juokavo Alina, kadaise norėjusi būti veterinare. – O mažąją Ylą, pro menkiausią skylutę pralendančią, paėmėme iš prieglaudos, nugaišus mūsų augintiniui. Ją išsirinko dukra Evelina. Mes taip gyvename – visus priglaudžiame, nuolat atsiranda naujų gyventojų. Juokauju, kad namai bus pilni, kai turėsime asilą.“


Svajonės išsipildymas
Gyventi vienkiemyje Gargžduose užaugusi Alina svajojo nuo jaunumės. Apie tai mokykloje parašė rašinėlį, kurį iki šiol tebesaugo kaip liudijimą. Tuomet moksleivė rašė, kad vienkiemis turėtų būti su didžiule pašiūre, tvartu ir daugybe gyvulių, su gražiai sutvarkyta troba, kad jai geriau kaime su „kaliošais“ braidyti nei mieste išsipuošus vaikščioti. Alinos svajonė išsipildė su kaupu.
„Kolegos užjausdami stebisi, kiek daug man reikia dirbti, betgi tai mano pasirinkimas“, – šypsojosi A. Grigaitytė-Dromantienė, turinti architektės išsilavinimą ir dirbanti rajono Savivaldybėje. Jos vyras Gediminas irgi važinėja į darbą Gargžduose. Kartu su tėvais kasdien į miestą keliauja antrokėlė dukrelė Evelina ir darželinukas sūnus. Vakare visi sugrįžta namo. Tik ne ant sofos sėdasi Alina ir Gediminas: jie atsipalaiduoja apžiūrėdami ūkį, šerdami gyvulius, lesindami paukščius. „Mes su vyru viską kartu darome: aš sugalvoju, jis neprieštarauja. Ir vaikai dirba, ką gali pagal savo amžių. Jie kartais pasiskundžia seneliams, kad mes tiek daug dirbame, ypač vasarą, betgi tai mūsų gyvenimo būdas. Vieni važiuoja pailsėti į gamtą, prie ežero, o mes visą laiką joje, šalia Veiviržo. Mūsų atostogos – namų ūkyje, bityne. O ko mums trūksta? Viską turime“, – dėstė Alina. Ji prisipažino neįsivaizduojanti nedirbančio kaimo žmogaus – čia kasdien yra ką veikti.
A. Grigaitytės-Dromantienės draugai ir pažįstami vertina šiame ūkyje ekologiškai užaugintų avių, natūraliais pašarais lesinamų vištų mėsą, laisvėje gyvenančių dedeklių kiaušinius ir dažnai jų prašo. Jie supranta, kad sveikos užaugintos gėrybės reikalauja daug nuoširdaus triūso ir atsidavimo. „Veikla ūkyje – mano pomėgis, – patikino Alina. – Bitininkystė – antras darbas.“
Jauna šeima (Alina ir Gediminas – miestiečiai) daugelį stebina savo darbštumu. „Draugai ir pažįstami mus palaiko – jiems patinka skanus, geras maistas, supranta, kad mūsų ūkyje užauginta produkcija – tai ne iš prekybos centro. Paskutiniu metu vis daugiau atsiranda vertinančių, o ne smerkiančių, kad pjauni gyvulius, medžioji“, – sakė pašnekovė.


Kaimo tikrovės pažinimas
„Mūsų vaikai nuo mažens mato gyvūnų gimimą ir mirtį, stebi, kaip iš kiaušinių išsirita viščiukai, ančiukai, mato, kaip ėriuojasi. Jie glosto šiuos padarėlius, mato, kaip užauga, – dėstė Alina. – Mes neslepiame, kad visi gyvūnai gyvena ne amžinai. Vaikai žino, jog vienos vištos deda kiaušinius, o kitos mėsai auginamos. Žino, kad maistui ruošiamą paukštį reikia nupešti, sumedžiotą žvėrį – nulupti. Tai normalu. Tikiu, kad užaugę jie supras, kodėl mes visa tai rodome ir taip gyvename. Manau, kad ekstremaliomis sąlygomis ateityje jie išgyvens bet kokiu atveju.“
Alina turi edukacijų patirties, nes šios rengiamos Gintauto Grigaičio šeimos bityne Mostaičių kaime, Plungės rajone. Bendraudama su mokytojomis ji suprato, kad vaikams trūksta žinių ir apie tradicinį kaimą. Dabar vaikams nebėra galimybių pamatyti naminių paukščių, gyvulių, prisiliesti prie jų, paglostyti. „Taigi nežino, iš kur atsiranda mėsa ir ką valgo. Atrodo, kad viskas užauga parduotuvėje, ant lentynų – nueini ir pasiimi“, – dėstė A. Grigaitytė-Dromantienė.
Pernai Dromantai savo sodyboje surengė pirmąsias edukacijas. Anksti pavasarį atvyko mažieji lankytojai su tėvais pasidžiaugti vos prieš kelias dienas išsiritusiais viščiukais ir ančiukais. „Vaikams labai patinka – nėra jų matę, o čia gali paglostyti, panešioti, palyginti, kuo skiriasi viščiukas nuo ančiuko, paliesti ėriuką. Stebuklas paimti į rankas čia pat, kieme, kudakuojančios vištos padėtą kiaušinį, – kalbėjo Alina. – Po to kieme po ąžuolais vaikai stovyklauja.“


Įsisukusi į veiklas mėgaujasi
Kodėl šiuose namuose atsirado tiek veiklų? „Buvo sunkių metų, kada ne mėnesį ir ne du teko praleisti ligoninėse su sūnumi. Sugrįžus namo, toks džiaugsmas apėmė, kad galime gyventi. Malonumas veikti! Ar geriau sėdėti ir skųstis, kad blogai, dejuoti, kad nesiseka. Niekas neatneš ant lėkštutės nei kepsnio, nei duonos“, – dėstė Alina.
Bet ar nepavargsta? „Pavargti nuo gyvenimo? Aš mėgaujuosi – jeigu nebūtų šių veiklų, būtų liūdna, – patikino pašnekovė. – Aš vos spėju suktis – savaitgaliai suplanuoti, veiklos bityne, medžioklėje, namų ūkyje. Turiu ką veikti – siūlau pabandyti ir kitiems. Jaučiu malonumą visa tai darydama: smagu, kad manęs reikia – mano keptos duonos, žinių, pagalbos. O kai aš gerai jaučiuosi, ir šalia manęs esantis vyras, vaikai jaučiasi gerai.“


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių