Iš Šventosios Žemės – su gilesniu Kristaus pažinimu
Gargždiškė Kazimiera Sipienė, su piligrimais apsilankiusi Romoje, Lurde, Fatimoje, šį rudenį ryžosi kelionei į Šventąją Žemę, alsuojančią Kristaus dvasia. „Smagu pabūti savo vaikystės vietose, o čia juk prabėgo Kristaus, kuriuo mes tikime, gyvenimo metai“, – kalbėjo piligrimė, aplankiusi kiekvienam krikščioniui švenčiausias vietas.
Piligrimai Jeruzalėje, prie šv. apaštalo Petro skulptūros.
Jėzaus pėdomis
– Ar kelionę į Šventąją Žemę rinkotės dėl gilesnio Kristaus pažinimo?
– Skaitant Evangelijas, girdint jose minimas vietoves – Palestina, Izraelis, Nazaretas, Galilėja, Jerichas, Kafarnaumas, Betliejus, atrodė labai tolima ir beveik nerealu pasiekti. Išvykusi į kelionę po Šventąją Žemę visa tai pamačiau. Apsilankiau Betliejuje, kur gimė kūdikėlis Jėzus. Teko nakvoti Nazarete, kur prabėgo jo vaikystė ir jaunystė. Ir Jeruzalėje, kur mirė Kristus. Smagu pabūti savo vaikystės vietose, o čia juk gimė, gyveno ir mirė Kristus, kuriuo mes tikime.
– Turėjote galimybę įsijausti į krikščionybę ir jos istoriją?
– Jau pirmąją kelionės dieną vaikščiojome po Nazaretą, kuris yra vienas didžiausių Galilėjos miestų (80 tūkst. gyventojų). Čia angelo apreiškimo vieta, čia prabėgo didžioji Jėzaus žemiškojo gyvenimo dalis – vaikystė ir jaunystė. Anuomet Nazaretas nebuvo reikšminga gyvenvietė – tai savotiškai paliudija Natanaelis: išgirdęs, kad naujasis Mokytojas yra kilęs iš Nazareto, suabejojo: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 46). Įspūdinga vaikščioti ten, kur gyveno Šventoji šeima, vaikščiojo Jėzus.
Kasinėjimai rodo, kad ten nebuvo mums įprastų namų. Žmonės gyveno kalkakmenyje išskaptuotose uolose. Keletas būstų yra išlikusių, ir šulinys, kuriuo naudojosi Šventoji šeima, kiti kaimelio gyventojai. Čia pastatyta Apreiškimo bazilika, po kuria – Šventoji grota – Mergelės Marijos namai. Šioje kuklioje uoloje įvyko didžiausias žmonijos išgelbėjimo įvykis: Dievas tapo žmogumi.
Aplankėme Šventuosiuose Raštuose, Evangelijoje minimas vietas Galilėjoje. Užkopėme ant Palaiminimų kalno. Jis skirtas prisiminti Jėzaus kalbas, kuriose atsiskleidžia svarbiausi jo mokymo elementai.
Taboro kalnas – gražiausias Žemojoje Galilėjoje. Jo viršūnė – 588 m virš jūros lygio. Teko kopti, žingsniuoti, nors vingiuotas status kelias jau asfaltuotas – nebe toks, kokiu kopė Jėzus su apaštalais.
Mums raudoti nereikia
– Kokie potyriai laukė Jeruzalėje?
– Istoriniuose šaltiniuose Jeruzalė minima net 2400 m. prieš Kristų. Krikščionims svarbus šis miestas, nes čia Jėzus ne tik skelbė savo mokslą, bet ir buvo nukankintas, prisikėlė ir įžengė į dangų. Iš Jeruzalės Kristaus pavedimu apaštalai pasklido po visą pasaulį skelbdami Gerąją naujieną – Evangeliją.
Jeruzalės gatvelės labai siauros, apsuptos maždaug 12 m aukščio gynybine siena. Čia įsikūrę žydai, musulmonai, krikščionys.
Nuvykome į Getsemanę, kuri yra Kedrono upelio slėnyje, prie pat Alyvų kalno, kur Jėzus dažnai ateidavo su savo mokiniais. Sode žaliuoja keletas labai senų, storų alyvmedžių – jie ilgaamžiai.
Pasak evangelisto Jono, Jėzus po Paskutinės Vakarienės su savo mokiniais nuėjo į anapus Kedrono upelio buvusį sodą. Ten, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią, yra Tautų bazilika – 1924 m. ją atstatant prisidėjo daugelis tautų.
Pagal romėnų ir žydų teisę mirties bausmę buvo galima vykdyti tik už miesto sienų. Evangelistai nurodo, kad Jėzus buvo nukryžiuotas netoli miesto vartų.
– Ką krikščionims reiškia Raudų siena?
– Viena svarbiausių krikščionims vietų – Kristaus Kapo ir Prisikėlimo bazilika. Čia išryškėja skaudus Kristaus mokinių susiskaldymas. Katalikų, graikų, ortodoksų, armėnų, koptų ir sirų krikščioniškos bendruomenės šią vietą pasidalijusios. Visi tiki tą patį Prisikėlusįjį, todėl meldžiasi pagal kiekvienai konfesijai numatytą pamaldų laiką. Kapo bazilika yra bendra trijų konfesijų nuosavybė: graikų, katalikų ir armėnų.
Aplankėme Raudų sieną – pamatėme sugriautos Jeruzalės Šventyklos mūro sienos dalį. Tai arčiausiai senosios Šventyklos esantis taškas, kurį žydai gali lankyti, nes buvusi Šventyklos teritorija dabar priklauso musulmonams. Nuo senų laikų žydų maldininkai čia atvykdavo iš tolimų kraštų. Be asmeninių intencijų, tikriausiai jie meldžiasi už visą žydų tautą, prašo Mesijo atėjimo, Šventyklos atstatymo, nes Jėzaus jie nepripažino, reikalavo jam mirties bausmės. Dažnai savo prašymus surašo ant lapelių ir įkiša į sienos plyšelius. Mums, krikščionims, tikintiems Jėzaus dieviškumu, nėra ko ten raudoti ir lapelius kaišioti.
Didžiuokimės savo tikėjimu
– Jaučiatės pakylėta aplankiusi šventąsias vietas Izraelio žemėje?
– Mūsų, 20 piligrimų, grupei vadovavo religinės bendruomenės „Jono Pauliaus II piligrimai“ koordinatorius Mantas Kuraitis. Jis įdomiai, išsamiai viską paaiškindavo, rūpestingai globojo. Mus lydėjo kun. jėzuitas Aldonas Gudaitis, Gargždų parapijos kunigas Audrius Undraitis, diakonas Gediminas Paulius iš Klaipėdos Juozapo Darbininko parapijos. Nepamiršime palestiniečio vairuotojo Radžaj, kuris mus visas dienas vežiojo autobusu. Išmanantis istoriją anglų kalba visą kelią mielai mums aiškino, prireikus paslaugiai pavėžėdavo. Supratome, kad ne tautybė lemia žmogiškumą.
Jis su šeima gyvena Jeruzalėje, nuosavame name, bet Palestinos savivaldos teritorijoje. Paskutinį vakarą prieš išvykstant palestinietis visą grupę pasikvietė į svečius. Verandoje mūsų laukė paruoštas vaisių, pyragaičių stalas, kava. Radžaj su žmona parodė savo didelės šeimos nuotrauką: 4 sūnūs ir 3 dukros. Jie susituokė sulaukę vos 16 metų. Iš Radžaj namų antro aukšto mums atsivėrė Jeruzalės panorama. Apgailestavome, kad Palestinos teritorijų gyventojams Izraelis vandens duoda tik tris dienas per savaitę. Štai kodėl šis palestinietis savo namuose turi didžiules vandens atsargų talpyklas.
Nuostabi patirtis, nepamirštami įspūdžiai, supratimas, pajautimas mus lydėjo ir tebelydi. Yra apie ką pamąstyti, kitaip vertinti, norėti pasitaisyti. Džiaugiuosi, kad ten buvau. Viskas šviesiau, aiškiau. Reikia didžiuotis savo tikėjimu, Evangelija. Mes, krikščionys, katalikai, esame laimingi.
Parengė Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
