Išpuoselėjęs ūkį daupariškis nelinkėjo savo vaikams ūkininkauti

Beveik per tris dešimtmečius daupariškiui ūkininkui Petrui Montvydui rūpesčių kėlė ir sausros nualinti pasėliai, ir liūčių paskandinti javų laukai. Bet buvo daug metų, kai prikuldavo gausų derlių, grūdų kainos būdavo palankios. P. Montvydo augalininkystės ūkis konkurse „Metų ūkis 2008“ pelnė laureato vardą, kelis kartus pripažintas prizininku. „Ūkininkui reikia tikėti savimi ir kitais, reikia daug kantrybės“, – kalbėjo P. Montvydas, šį rudenį likviduojantis savo ūkį.

Paskutinė javapjūtė
Beveik prieš tris dešimtmečius sukūręs ir puoselėjęs augalininkystės ūkį daupariškis P. Montvydas tvirtino, kad šie metai džiugiausi: nuėmęs derlių daugiau nebesėjo. „Užteks, – tarė ilgametis ūkininkas. – Būčiau dar metus, iki pensijos, ūkininkavęs, bet kai iškilo problemų dėl žemės nuomos, nusprendžiau baigti. Ūkio likvidavimas nesusijęs su mano sveikata, kaip daugelis galvoja. Ir niekam jo neperduodame, nes vaikai nenori ūkininkauti.“
Ne, jam širdies neskauda – laukai neliko dirvonuoti, nes apsėjo kiti, gerokai jaunesni ūkininkai.
„Pažiūrėsiu, kaip seksis – galėsiu palyginti, – šyptelėjo P. Montvydas. – Aš buvau vienas iš vyriausių ūkininkų Dauparų–Kvietinių seniūnijoje.“
Jaunų ir vyresnių ūkininkų nuomonės, požiūriai ne visada sutampa. Anot pašnekovo, jaunimas gudresnis, imlesnis technologijoms, nebijo naujovių, daugiau informacijos susirenka, su kitais dalijasi socialiniuose tinkluose, dirba tvarkingai. Nepražus jaunimas. P. Montvydas gyrė jauną ūkininką kaimyną Rytį Kernagį, su kuriuo dažnai konsultuodavosi. „Jaunystėje ir aš nebijojau rizikos – ūkininkauti pradėjau 35-erių metų“, – šyptelėjo Petras.

Apsisprendimas – per abejones
Agronomo diplomą tuomečiame Rietavo žemės ūkio technikume įgijusiam P. Montvydui teko pagal paskyrimą padirbėti Aukštaitijoje, bet žemaitis, kilimo nuo Endriejavo, kai tik galėjo, pasipustęs padus sugrįžo į savo mielą kraštą. Įsidarbino Gargžduose, statybinių medžiagų kombinate, bet neužsibuvo ir aukštesnes pareigas pasiūlius. Jauną agronomą daugiau nei prieš keturis dešimtmečius priėmė kolūkis Dauparuose – Petrą traukė žemė. „Dirbau daug – sunkiausia buvo išdalinti kolūkiečiams pasodybinius sklypus, ganyklas, sureguliuoti šienavimą – vis nepatenkintų atsirasdavo“, – prisiminė pašnekovas. Jam iki šiol įstrigę vieno specialisto žodžiai, kad niekada žmogus nedirbs kaip sau, jeigu nedirbs sau.
Ir ūkis iširo – reikėjo dirbti sau. „Nesupratau, kaip tai daryti, juk likome pliki – pinigų nėra, žemės neturėjome, nieko nėra, o reikia kurti savo ūkį. Baisi nežinomybė, – dalijosi prisiminimais P. Montvydas. – Nieko blogo negalvodamas uošvis abejojo, ar reikia kurti ūkį. Jis buvo atsargus, ir žmona Rūta abejojo, ir aš bijojau. Bet kaip reikėjo gyventi?“
Jis prisiminė, kaip pirmąjį traktorių iš agrochemijos įmonės nusipirko. Iš pradžių dirbo valstybinę žemę, bet ją vėliau atėmė – pradėjo nuomotis iš žmonių, kurie susigrąžino nuosavybės teise. Kelerius metus Montvydai ūkininkavo su kaimynais Geštautais – 40 hektarų dirbo. „Iš pradžių laikėme gyvulių – pagrindinės pajamos buvo iš 7 melžiamų karvių. Rūta pieną vežė parduoti į Klaipėdą. Dar auginome kopūstus, bulves“, – dėstė Petras.
„Kiek mes dirbome! Pastaraisiais metais, palyginti, nieko nedirbame“, – šypsojosi Rūta.
„Jeigu dabar jaunimas tiek dirbtų, nereikėtų pašalpų mokėti“, – pridūrė jos žmogus.

Mokytis – visą gyvenimą
Pradėjęs ūkininkauti nuo 40 hektarų, savo augalininkystės ūkį išplėtė iki 630 ha. Tačiau pastaraisiais metais jo valdomi plotai sumenko iki 450 ha dėl statybų, sumažėjusios žemės nuomos pasiūlos.
P. Montvydas kūrė ūkį ir ūkininkavo pagal save. „Galvojau, kad moku, kol nesutikau gerų vadybininkų. Man pasakė, kad netiki, jog Žemaitijoje negalima prikulti šešių tonų iš hektaro nenaudojant augalams skirtų papildų, – kalbėjo pašnekovas. – Pasirodo, derliaus pagrindas – tręšimas ir labai svarbu laiku nupurkšti nuo ligų. Cheminės priemonės augalams – kaip vaistai žmogui. Derlingumas mano laukuose šoktelėjo – vasarinių kviečių pradėjau prikulti po 6 tonas iš ha – viena tona daugiau.“
P. Montvydas suprato, kad ūkininkui reikia mokytis visą gyvenimą.
Savo ūkio technikos bazę stiprino pasinaudojęs europine parama: tris kartus teikęs paraiškas gavo 630 tūkst. litų. „Įsigijau kelis traktorius ir kitos technikos, – sakė ūkininkas. – Metams bėgant, ūkininkavimas lengvėjo, nes tobulėjo technika, pradėjau samdyti darbuotojus – nuo dviejų iki keturių.“
Ar sunku rasti gerą darbininką? „Ne – pas mane patys ateidavo prašyti darbo, – patikino Petras. – Žmogus turi gauti normalų atlyginimą – už menką negausi. Nebuvo taip sunku likviduoti ūkį, kaip atsisveikinti su darbuotojais. Su ašaromis išsiskyrėme – sumokėjau išeitinę keturių mėnesių kompensaciją. Jie buvo nuolatiniai darbuotojai, realiai keturis mėnesius per metus nedirbo, tačiau algą gavo. Negaila, nes jie mums uždirbo pinigus – labai geri darbuotojai buvo.“

Savo tikslą pasiekė
P. Montvydui ūkininkavimas buvo ne tik darbas ir pajamos, bet ir savotiškas pomėgis. „Man patiko žemdirbystė: ardamas laukus jaučiau žemės kvapą. Bet dabar – beariminis dirbimas. Nežinau, ar ši technologija ilgai gyvuos. Aš seniau išbandžiau dirvos skutimą – pasipylė piktžolės, užpuolė ligos. Vėl pradėjau arti. Manau, kad prireiks daugiau chemikalų, o juk kalbama, kad reikia jų mažinti. Bet dabar žemės dirbimo technologija šiek tiek kitokia, modernesni padargai“, – svarstė P. Montvydas.
Ūkininko vaikų – Audriaus ir Indrės – ūkininkavimas nepatraukė: jie turi savo veiklas, pomėgius. Ir tėvai jiems nelinkėjo šios dalios. Anot jų, yra sričių, kur pajamos lengviau ateina, daugiau stabilumo, mažiau rizikos. „Ryte prabudę tuoj pro langą žiūrėjome – sninga, šąla, kruša daužo ir baiminomės, ar kas nenutiks pasėliams. O tai stresas“, – kalbėjo Rūta. „Mūsų, pajūrio kraštas, išskirtinis – ryte šąla, vakare lyja“, – antrino jos žmogus.
Šį rugpjūtį P. Monvydas paskutinį kartą nupjovė savo užaugintus javus: ūkis jau lik­viduojamas. „Visada norėjau gyventi geriau nei mano tėvai, o vaikai – geriau už mane. Esu labiausiai užsispyręs iš visų Mont­vydų – savo tikslą pasiekiau. Sukūręs ūkį, pagerinau savo aplinką, padėjau vaikams atsistoti ant kojų. Dabar aš turiu teisę į normalią senatvę, poilsį“, – dėstė Petras. Jam antrino Rūta, visada palaikiusi savo vyrą.
Montvydai ketina prasmingai leisti savo dienas. Anksčiau aplankę Turkiją, Egiptą, Ispaniją, Gruziją, Maroką, daugiau į užsienį nekeliaus. Jie planuoja apvažiuoti visą Lietuvą – apeiti pažintinius takus, aplankyti dvarus, muziejus ir kita.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.