Įvaikinimo žygdarbiu nelaikanti šeima jaučia pilnatvę
Kasmet Klaipėdos rajone 1–2 šeimos įsivaikina be tėvų globos likusius vaikus.
Prieš pusmetį du broliukai tėvišką šilumą surado trisdešimtmečių Adomo ir Dianos (vardai pakeisti) šeimoje. Laime spinduliuojantys tėvai teigė, jog šie vaikai jiems atnešė pilnatvę. Prieš tapdami įtėviais, jie mokėsi Gargždų socialinių paslaugų centre rengiamuose kursuose.
Ruošėsi rimtam žingsniui
„Mes jau tėvai – ne įtėviai. Mūsų sūnums – dveji ir treji metai, – šypsodamasis pasakojo Adomas. – Įsivaikinti mes nusprendėme dar nesusituokę – apie tai kalbėdavomės abu su Diana.“
„Mes norėjome įsivaikinti sveikus, be didelių sveikatos sutrikimų vaikus, – prisipažino Diana. – Tačiau nenurodėme nei lyties, nei amžiaus – nepirkome šaldytuvo parduotuvėje.“
Nusprendę įsivaikinti, prieš metus jie Gargždų socialinių paslaugų centre baigė įtėvių kursus. „Paskaitose mums kalė, kad apmąstytume savo žingsnį, tvirtai apsispręstume. Juk tai labai rimtas apsisprendimas: atsakai už kitą žmogų. Įsivaikinimas – ne pramoga. Mus supažindino su sunkiausiomis įtėvių misijos problemomis. Mes atsakingai ruošėmės“, – pasakojo Adomas ir Diana.
Tuo metu Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai išnagrinėjo šios šeimos gyvenimo, buities sąlygas, jų praeitį, gyvenimo būdą – niekas netrukdė kilniam sumanymui įgyvendinti.
„Laukti teko pusmetį. Pagaliau mums pranešė, jog kitame Lietuvos pakraštyje esančiuose globos namuose įvaikinimui paskirti du broliukai. Šių vaikų nepavyko grąžinti į biologinę šeimą. Mažojo motina išsižadėjo vos gimusio. Vyresnįjį kurį laiką augino močiutė, tačiau paskutiniaisiais metais mažyliai augo pas laikiną globėją. Mums parodė jų nuotrauką, – pasakojo pašnekovai. – Pasimatymas įvyko Vilniuje, „Ozo“ laisvalaikio ir pramogų centre. Vos tik išvydę pajutome, kad jie mūsų. Su berniukais praleidome 4 valandas. Išsiskirti buvo sunku: mes seniai troškome vaikų. Taigi važiuodami namo, globėjai pranešėme, kad įsivaikinsime.“
Šeštadienį sugrįžę, pirmadienį jie nuskubėjo į Vaiko teisių apsaugos skyrių tvarkyti dokumentų. „Labai norėjome kuo greičiau parsivežti berniukus, nes kasdien jų negalėjome lankyti – per toli važinėti. Paprašėme teismą skubos tvarka pripažinti mus teisėtais tėvais“, – kalbėjo Adomas ir Diana.
Gyvenimas pagal vaikus
Pernai prieš Kalėdas jų namus pripildė dviejų laimingų berniukų krykštavimas. „Tai mūsų vaikai – vos tik nuotraukoje išvydę tai pajutome, – tvirtino tėvai. – O kai juos vežėmės namo, atrodė, kad grįžtame po atostogų. Parvažiavus taip nuoširdžiai apsikabino. Jie džiaugėsi naujoje aplinkoje.“
Sūnelius apgyvendino gražiai įrengtame, jaukiame kambaryje. Adomas buvo sukaupęs žaislų. „Augau gausioje, nepriteklių spaudžiamoje šeimoje – be žaislų, todėl nuo jaunumės juos kaupiau. Savo ceche ant sienų turėjau žaislinių automobilių, jų modeliukų – viską parnešiau namo sūnums. Savo namų kieme sumeistravau žaidimų įrenginių, kad judrūs berniukai turėtų veiklos“, – kalbėjo Adomas.
Naujos pareigos pakeitė šeimos gyvenimo ritmą. Anksčiau niekada neturėję laiko, dabar juo dalijasi su vaikais ir viską suspėja, tik tenka sparčiau suktis. „Sūneliams reikia dėmesio, šilumos. Ypač prieš miegą. Mažasis labai nori būti nešiojamas, tikras „rankinukas“, – juokėsi Diana. Pasak pašnekovų, jų vaikai keičiasi akyse. „Mažasis staigiai pradėjo kalbėti sakiniais“, – stebėjosi Adomas, džiaugdamasis, kad auga protingi vaikai.
„Užvaldė tėviškas jausmas: reikia gyventi dėl vaikų“, – teigė pašnekovai. „Bet jokios įtampos. Paprasta ir lengva. Galvojau, kad bus sudėtingiau“, – prisipažino Diana.
„Juokingi artimųjų žodžiai: „Kam jums vaikai? Juk visko turit.“ Mūsų šeimos pilnatvei trūko vaikų. Aš norėjau būti jaunas tėtis“, – patikino Adomas.
Reikia meilės ir pastangų
„Daugelis bijo genų, betgi nuo tėvų pastangų, įdirbio priklauso, koks žmogus užaugs, – neabejojo Adomas. – Jeigu yra tėvų meilė, rūpestis, vaikai prisitaikys prie situacijos ir užaugs bet kurioje aplinkoje – ir primityvioje gamtoje, ir įmantriame dangoraižyje.“
Jis pasakojo patyręs sunkumų: vienuolikmetis liko be mamos. Prieš 3 metus palaidojo tėtį. „Mano globėjas mane išmokė dirbti. Abu sumeistravome 3 traktorius. Būdamas keturiolikmetis, aš pasidariau triratį motociklą. Džiaugiuosi savo patirtimi, džiaugiuosi, kad neteko lankyti darželio. Kai mano bendraamžiai ten leido laiką, aš vaikščiojau po mišką“, – pasakojo Adomas, pridūręs, jog iš gyvenimo paėmęs viską, ką galėjo.
Jiems nepatinka visuomenės požiūris į globos namų vaikus, jiems kabinamas etiketes – „iš globos namų“. „O kiek visokių problemų yra šeimose“, – išsprūdo Dianai.
„Neslepiame, kad įsivaikinome – vėliau ir vaikams paaiškinsime, – kalbėjo Adomas ir Diana. – Mums sako, jog gerą darbą padarėme. Įsivaikinimas – ne žygdarbis. Tai prabudę tėviški jausmai.“
Adomas prisipažino, kad savo pavyzdžiu užkrėtęs seserį: ši irgi ketina įsivaikinti.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuoja dešimtąjį įsivaikinusių šeimų susitikimą, kuris įvyks rugpjūčio 1–3 d. Apie dalyvavimą renginyje šeimos turėtų pranešti tarnybai iki birželio 9 d. Kreiptis į vyresniąją specialistę Tomą Jonavičiūtę tel. (8 5) 213 9782, el. p. toma.jonaviciute@vaikoteises.lt ir vyriausiąją specialistę Vaidą Liaudanskienę tel. (8 5) 233 1564, el. p. vaida.liaudanskiene@vaikoteises.lt.
