Jauni medikai įveikė koronaviruso išbandymą
Kol ligoninėje buvo atliekami kraujo ir rentgeno tyrimai, atsakymo Rūta su Artūru laukė palatoje, į kurią galima patekti tik su magnetine kortele. Ligonis, sergantis užkrečiamąja liga, iš jos savavališkai išeiti neturi galimybių.
Kai beveik prieš trejus metus klausiausi gargždiškio Artūro Smirnovo ir jo draugės Rūtos Palionytės iš Kauno pasakojimo apie praktiką Maroke, jie buvo šeštakursiai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentai. Kelionių įspūdžių mozaiką tąkart smagiai dėlioję būsimieji medikai neseniai sutiko pasidalinti ir kitokia patirtimi. Saviizoliacijoje praleidę daugiau nei mėnesį jiedu persirgo COVID-19, tačiau nepuolė į neviltį. O per Velykas ir Rūtos gimtadienį dviese netrūko virtualių svečių ir tų, kurie dovanas paliko už durų.
Užsikrėtė ir užkrėtė
Prieš metus susižadėjusių Artūro ir Rūtos mintis apie artėjančią judviejų šventę ir darbo planus sujaukė ne tik karantinas. „Kai dviem mano kolegoms, su kuriais turėjau kontaktą, buvo diagnozuotas koronavirusas, supratau, kad turiu būti saviizoliacijoje, o kitą dieną sukarščiavau. Iš pradžių pamaniau, gal peršalau, nes dažnai sergu. Temperatūra vakare buvo nežymi – 37,2, tačiau ryte – jau daugiau nei 38 laipsniai. Užsiregistravau tyrimui dėl COVID-19“, – daugiau nei po mėnesio nuo ligos pradžios pasakojo Rūta, pirmiausia išgyvenusi ilgą atsakymo laukimą. Po žadėtos paros atsakymo nebuvo, po trijų – taip pat. Tada sukarščiavo Artūras. Rūtą jau antrą dieną vargino aukšta temperatūra, draskantis kosulys ir silpnumas, dėl kurio vėliau kelias dienas tiesiog pragulėjo. Mergina atvirai sakė, kad ramybės nedavė ne tik mintys, bet ir be perstojo skambantis telefonas: „O išjungti negali, nes tikrino ir dėl saviizoliacijos, skambino ir iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, ir šeimos gydytojai, ir kolegos ir, žinoma, draugai bei artimieji. Norėjau kuo greičiau gauti atsakymą ir visiems pasakyti ar net užsirašyti ant feisbuko sienos: „Taip, sergu, atsakymas teigiamas. Prašau, palikite ramybėje.“ Rūta prisipažino tada jau neabejojusi, kad užsikrėtė koronavirusu. Artūrui taip pat atliko tyrimą, o atsakymus abu sužinojo balandžio 1 d. „Nuo mano tyrimo buvo praėjusios šešios paros. Kai draugams pasakėme, kad sergame, manė, jog tai pokštas. Deja. Nuo mūsų užsikrėtė dar viena kolegų pora. Sužinoję mūsų diagnozę, jie iš karto saviizoliavosi“, – virtinę įvykių aiškiai prisimena jaunoji medikė.
Nerimas grįžo ir… nuslūgo
Kai temperatūra ėmė truputį kristi, Rūtai teko sunerimti dar kartą. Paskambinusiai kolegei iš Infekcinių ligų skyriaus ji pasiguodė, kad vėl karščiuoja ir vis dar kosti šeštą ligos parą. Kolegė liepė atvykti į ligoninę detalesniam ištyrimui.
„Ligos pradžioje galvojau, kad mes, jauni, persirgsime lengvai, gal net nejusime simptomų. Kai atliko plaučių rentgenogramą ir kolega parašė išvadą, jog negalima atmesti nežymios infiltracijos plaučiuose, puoliau į paniką“, – psichologinio silpnumo akimirkų neslėpė Rūta, iš infektologų sužinojusi, kad pavojingiausios esančios 6–10 ligos paros, kai pradeda vystytis pneumonija ir sunkios komplikacijos. Kadangi plaučių rentgenogramoje pakitimai buvo nežymūs, eksperimentinio gydymo pagal būklę Rūtai nebūtų skyrę, todėl sveikti išleido namo. Medikai nurodė sekti temperatūrą, deguonies saturaciją kraujyje, kvėpavimo dažnį, o pasijutus blogai kviestis greitąją pagalbą.
„Gėrėme daug arbatų, valgėme daug vaisių ir daržovių, didelėmis dozėmis vartojome vitaminus C, D ir cinką“, – vardijo Artūras. Rūta prisipažino, kad tos kelios ligos dienos, žinant, kad 10 diena yra kritinė, buvo pačios sunkiausios: atrodė, kad ir krūtinę spaudžia, o temperatūra laikėsi apie 38 laipsnius. Tačiau, laimei, savijauta pradėjo gerėti ir pamažu atėjo ramybė.
„Mano didžiausia temperatūra buvo 37,8 laipsnio. Skaudėjo gerklę, porą dienų kosėjau, bet ne taip stipriai kaip Rūta. Visiškai nebuvo slogos“, – ligos simptomus apibūdino Artūras.
Po trijų savaičių nuo ligos pradžios, kai tris dienas iš eilės nebekarščiavo, gavę šeimos gydytojo siuntimą, abu užsiregistravo Karštojoje linijoje, paskirtu laiku nuvyko savo automobiliu į mobilųjį punktą, kad atliktų COVID-19 testą. Atsakymas buvo neigiamas. Antrą testą pakartojo po dviejų parų. Neigiami atsakymai pradžiugino ne tik juos, bet ir artimuosius, daug draugų, kolegų ir giminaičių. Ir visi lengviau atsikvėpė. Tiesa, Artūras su Rūta nustebo, kai jiems laukiant pakartotinio testo atsakymo paskambino iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ir pasiteiravo Artūro kontaktų: „Maniau, kad niekas neberenka tokios informacijos, nes nuo susirgimo buvo praėjęs beveik mėnuo. Sakiau, kad jau laukiu antro testo atsakymo, tačiau vis tiek turėjau nurodyti, su kuo bendravau prieš sužinodamas diagnozę.“
Po dviejų neigiamų testų atsakymų į darbą skirtinguose ligoninės skyriuose grįžę Rūta ir Artūras sako, kad susidūrę su klastinga liga įsitikino, kiek aplinkui yra rūpestingų ir supratingų žmonių – ne tik šeima ir draugai, bet ir kolegos bei darbo vadovai geranoriškai siūlė savo pagalbą: „Esame labai jiems dėkingi.“
Lapelis ant durų
Tęsiantis karantinui gatvėse, parkuose daugėja žmonių, kurie namuose pasijuto tarsi įkalinti. Tačiau Rūta su Artūru sako, kad jiems saviizoliacija, kuri truko daugiau nei mėnesį, nebuvo baisiausias išbandymas: „Baisiausia – laukimas, nežinomybė, kas bus, ką vartoti, nes vaistų nėra, o jautiesi blogai. Būklei pagerėjus buvo gera pasidžiaugti namais, nes beveik dešimt dienų gulėjom lovoj.“
Nedideliame nuomojamame bute Vilniuje gyvenantys sužadėtiniai prisiminė ir kuriozinių situacijų, susijusių su saviizoliacija, ir problemų, apie kurias būdami sveiki net nepagalvojo.
„Kai kurjeris, atvežęs dar prieš karantiną užsakytą prekę paskambino, kad paruoščiau asmens dokumentą, perspėjau, kad esu saviizoliacijoje. Mes nežinojome, kad ant mūsų namo laiptinės durų kabo lapelis, o jame parašyta, kad šiame name yra sergantis COVID-19. Kai paskambino į duris, kurjeriui pasakiau, kad tikrai negaliu atidaryti ir parodyti dokumento, – šypsojosi prisiminęs Artūras. – Jis greitai suprato, kodėl neatidarau, padėjo prie durų siuntą ir vos ne bėgte dingo. Taip pat elgėsi ir kiti kurjeriai. Tą lapelį mūsų name pirmą kartą pamatėme, kai pasveikome.“
Kartą Rūtai paskambino savanoris ir pasiūlė savo pagalbą – nupirkti ir atnešti maisto, domėjosi, ar nepažeidžia saviizoliacijos. „Pasakiau, kad sergu, tada jis šiek tiek sutriko, bet vėl paklausė, ar nereikia pagalbos. Maistą mums atveždavo „Barbora“, nieko lyg daugiau ir nereikėjo. Vis dėlto vienos problemos abu sirgdami ir negalėdami išeiti iš namų nesugebėjome išspręsti – nežinojome, ką daryti su šiukšlėmis, tad jų maišiukius nešėm į balkoną“, – prisiminusi šypsojosi Rūta. Savanoris prisipažino dar nesusidūręs su tokia problema, bet žadėjo išsiaiškinti ir paskambinti. „Neįsivaizduoju, ką būtume darę, jei butas būtų buvęs be balkono“, – sakė Artūras. Savanoris taip ir nebepaskambino.
Šventė vieni, bet ne vieniši
Antrą kartą Rūtai gimtadienį teko švęsti dviese su Artūru, tačiau ypatingomis aplinkybėmis. Praėjusiais metais jiedu tokiu laiku stažavosi Vokietijoje. Nesėkmingas slystelėjimas į ligoninės skyrių skubėjusiai Rūtai baigėsi pėdos lūžiais, operacijomis ir ilgais sveikimo mėnesiais. „Bet tada į namus galėjome pasikviesti draugų, o dabar dovanų gautus net tris tortus teko valgyti vieniems, pakvietus draugus prie stalo tik vaizdo skambučiu. Visą dieną kurjeriai ir draugai vežė dovanas, gėles, bet buvo keista, nes viską palieka už durų, o draugai, su kuriais anksčiau apsikabindavau, paskambina į duris ir greit nubėga laiptais“, – apie patirtą dėmesį ir kilusius jausmus kalbėjo Rūta, kurią ypač pradžiugino viena dovana – 140 litrų šiukšlių maišai. Į juos sudėję maišiukus iš balkono išnešė patys, kai pasveiko.
Dėl to, kad per Velykas negalėjo iškelti nė kojos iš namų, Artūras su Rūta nenusiminė, atvirkščiai, džiaugėsi, kad bent virtualiai pabendravo su artimaisiais, draugais, giminėmis: „Tiek žmonių nebūtume aplankę ir ne karantino metu. Bendravimo tikrai nepritrūko. Šiemet visų Velykos buvo kitokios.“
Birželio pradžioje susituokti planavę Rūta ir Artūras šiuo metu ne kartą išgirdo klausimą, ar per tokį ilgą buvimą kartu namuose nesušlubavo jų santykiai. Tačiau jiems tai nebuvęs išbandymas. „Vestuves tikriausiai teks nukelti – norėtųsi, kad galėtų dalyvauti bent šeimos nariai. Mes žinome, kad norime susituokti šią vasarą. Svarbiausia – ne pokylis, o santuoka“, – sako sužadėtiniai, nebespėję pakviesti visų svečių, o patys šią vasarą pakviesti net į šešerias draugų vestuves.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš pašnekovų asmeninio archyvo
