Kaip grįžome į savo išsiilgtąją brangiausią Tėvynę
Iš tremtinio šviesaus atminimo Juozo Šveistrio prisiminimų knygos „Prisiminimai“
Po Stalino mirties linksmiau atsidusome, o vieną dieną eidamas per kiemą kontoros link išgirdau iš garsiakalbio per radijo mazgą lietuviškas dainas. Taip širdį sugraudino, net džiaugsmo ašara per skruostus nuriedėjo, net sušukau: „Lietuva, tu dar gyva!“ Nes nuo pat atvežimo čia niekada per radiją lietuviškos nei kalbos, nei dainos nebegirdėjome, o jos taip buvome išsiilgę. Susirinkę būrys lietuvių prie kontoros stovėjome ir klausėmės iki koncerto pabaigos. Buvo taip gera ir miela, lyg didžiausią siuntinį dovanų gavus iš tėvynės brangios Lietuvos. Nors mes čia ir kalbėjome, ir dainavome tarpusavyje tik lietuviškai, bet tai buvo tik čia, o ne iš tėvynės atsiųsta, tai buvo ne tas.
Po Stalino mirties gavo žmonės žinių iš Lietuvos, kad bus galima peržiūrėti tremtinių bylas. Kas bus nekaltai išvežtas, bus leidžiama grįžti į Lietuvą, ir turtas bus grąžintas, tik turintys paduoti prašymus į Vilnių. Tuoj visi pradėjome rašyti prašymus į Vilnių. Bet komendantas tegavo tik dviem ar trim šeimoms leidimą į Lietuvą grįžti. Kitiems ir mums buvo atsakyta – ne. Išvežti esantys teisingai ir turi išbūti visą 10 metų. Tik vaikai, kurie išvežant neturėjo 10 metų, esą pripažinti nekalti ir gali tėvus palikę grįžti į Lietuvą. Bet nė vienoje šeimoje neatsirado vaikų, kurie norėtų grįžti be savo tėvų. Išvažiavo tik tos kelios šeimos trimis metais anksčiau, o turto, kad ir žadėjo grąžinti, bet negrąžino. Ką begrąžins, kad stribokai viską buvo išgrobstę ir pasidalinę. Kiti nė pastatų neberado, buvo nugriauti ir sukūrenti malkų vietoje. Kurie sutikdavo stoti į kolūkį dirbti, tam kolūkis duodavo pas kitą šeimą kokį mažą kambarėlį nors laikinai pagyventi. Taip atrašydavo mums išvažiavusieji.
<…>Apsisukant kateriui plaukti pavandeniui vakarų link, paskutinį kartą apžvelgiau tas vargo ir kančios gyvenvietės pakrantes, pasakiau sudiev, tiek kraujo, prakaito ir ašarų išgėręs krašte. Sudiev, mes jau išplaukiame ir nebegrįšime daugiau, nebebraidysime žiemomis miške tą gilų sniegą, nebekęsime tą spiginantį šaltį, nebevaikščiosime Angaros pakrantėmis ir nebemaitinsimės Angaros vandeniu. Mes išvažiuojame į savo išsiilgtąją brangiąją tėvynę, į gimtąją savo žemę. Su mumis važiavo ir kunigas, kuris mus lankydavo. Jis prieš dvi savaites buvo dar čia atvažiavęs. Dabar jis mus lydėjo iki Strielkos, nuo ten jis žadėjo važiuoti į kitas lietuvių tremties vietas.
Priplaukus Strielkos prieplauką, kuri buvo su stogu ir lentų grindimis be sienų, išsikrovę daiktus laukiame kito laivo, kuris turi atplaukti nuo Igarkos Janisiejumi.
Tuoj ir laivas pasirodė. Pradėjome prašytis kapitono, kad norime plaukti iki Krasnojarsko, bet kapitonas sako, laivas yra keleivinis, tik keleivius tegalime vežti, o ne krovinius. Kiek prašėme, maldavome ir kunigas, ir mes, net pinigų siūlėme daugiau, bet niekas nepadėjo, bijantis bausmės, o dar ir darbo galintis netekti. <…> Vakaras artėjo, kito laivo nebus, mašinų irgi nėra. Prisieis nakvoti toje pastogėje ant savo dėžių. Taip ir prasėdėjome snūduriuodami tą nesėkmingąją naktį ant savo dėžių. Laimė tik ta, kad čia, Sibire, naktys trumpos ir šiltos, pirmą valandą pradeda aušti, o dviejose jau visai šviesu. Kai gyvenvietės žmonės sukilo, pasigirdo ir karvių balsai, tada pasiėmęs litrinį stiklainį bėgiojau po trobeles ieškodamas vaikui pieno nupirkti. Vienoje trobelėje radau net lietuvių šeimą, kuri besanti iš to paties kaimo kaip ir mano žmona, kuri Šimkus gerai pažinojusi. Trumpai pasikalbėjus, parodė, kurioje trobelėje galiu gauti pieno. Parnešęs pieną, tuoj su vyrais išėjau prie vieškelio žiūrėti, ar neatvažiuoja kokia mašina, kuri galėtų mus parvežti į Krasnojarsko geležinkelio stotį. Stovėdami prie autobuso stotelės, pamatėme atvažiuojantį autobusą. Sustojus irgi klausėme vairuotojo, ar negalėtų ir mus paimti iš prieplaukos su daiktais, bet ir jis atsakė, kad nėra vietos autobuse kroviniui. Dar kiek palaukus pamatėme vieną „gruzaviką“, įsukantį į gyvenvietės aikštelę. Nuskubėję pas jį pradėjome prašyti vairuotoją, kad mus nuvežtų į Krasnojarsko geležinkelio stotį. Jis sutiko už 500 rublių. <…> Dar pridėjome 100 rublių ir susėdę ant dėžių išvažiavome dulkėtu duobėtu žvyruotu vieškeliu Krasnojarsko link.
Kelias mašinų ratų duobelėmis išplaktas, važiuojant 90–100 kilometrų per valandą greičiu, su visom dėžėm krato žemyn aukštyn, mėto, vos išsilaikome. Prašėme, kad važiuotų lėčiau, vairuotojas sako, jei lėčiau važiuosiu, jūs nespėsite priduoti daiktų į konteinerį, o aš į sandėlį negalėsiu daiktų nuvežti. Tai vėl lėkėme toliau dantis sukandę, kad liežuvio nenusikąstume ir burnos nepridulkėtų. Mašinų priešais atvažiuojančių daug sutikome, o jos pravažiuodamos tiek dulkių palieka, kad vos kelią matyti begalima.
Galų gale pasiekėme Krasnojarską. Moteris palikę prie daiktų, mes, vyrai, nubėgome į stotį prašyti mašinos. Ten išgirdome, jog mes pavėlavome. Vėl ėmėme maldauti, prašyti, siūlydami primokėti pinigų, kad tik priimtų, nes mūsų daiktai gatvėje, dar išvogs kas. Laimei mūsų, dar čia vienas vairuotojas tebebuvo ir klausėsi mūsų maldavimų. Atvežus į stotį konteinerius užplombavo ir užrakino, atsiskaičius su vairuotoju jis išėjo. O mes dar turėjome surašyti viską ant dviejų lapų, kas yra sudėta į konteinerį, kiekvieną suknelę, paltą ir kitus daiktus, dar ir įkainoti kiekvieną atskirai. Užrašė adresus, į kokią stotį reikia vežti. Taip pat ir mūsų adresą, kur mes būsime, kad žinotų, kur pranešti atėjus konteineriui.
<…>Buvome visi labai išvargę, nudulkėję, akys paraudusios nuo dulkių ašarojo ir skaudėjo, gyvai reikėjo nusiprausti ir drabužius išdulkinti. Praustis prisiėjo lauke prie krano, kur garvežiai pasipildo vandeniu. Šiek tiek apsiprausę ir persirengę stojome prie kasos bilietų įsigyti. Bilietus pirkome plackarte, kad gautume patalynę. Jie kainavo 3 žmonėms virš 500 rublių į Klaipėdą. Kasininkė patarė, kad motina su mažu vaiku gali gauti nakvynę su patogumais už 10 rublių. Vedžiausi ir savo mamą, galvojau, gal galės ir ją ten įprašyti, bet ten pasakė, kad dviejų moterų negali priimti, nes ir lova tėra viena kambarėlyje motinai ir maža lovelė vaikui. Mamą gavau vestis atgal į stotį ir sėdėdami ant suolų snūduriuodami per naktį turėjome saugoti savo lagaminus, šalia savęs pasidėję, o traukinys į Maskvą teišeis tik rytoj. Ačiū Dievui, tą snūduriuojamąją naktį praleidome laimingai, niekas neapiplėšė, nieko nepavogė. Prašvitus nuėjova parsivesti savo žmonų su dukrelėm. Jas radome žvalias, sveikas, labai patenkintas ir linksmas. Sakėsi gerai išsimaudžiusios, išmiegojusios, gerai maitinamos buvusios, drabužius išplautus, išlygintus, dar šiltus atnešė apsirengti tų namų tarnautojos.
Netrukus traukinys atvažiavo. Vagonuose palydovės rytais ir vakarais nešiodavo karštos arbatos, galėjome nusipirkti, nepamenu kainos 10 ar 20 kapeikų už stiklinę. Kitą maistą valgėme savo keptąją vištieną, duonos restorano bufete nusipirkę. Pinigų kišenėse vežiausi nedaug, tiktai bilietams ir kelionėje šiek tiek maistui nusipirkti. Kitus pinigus didžiąją dalį vežiausi apatinių kelnių viršutinėje rieto pusėje specialiai padarytose kišenėse, kurias žmona buvo padariusi taip, kad vagis nesuprastų. Kelnės atrodė lyg būtų iš dvigubos medžiagos, o tarp tų medžiagų buvo mūsų dešimties metų vargu ir prakaitu uždirbti pinigėliai, važiavo paslėpti, kad parvažiavus į Tėvynę būtų galima kokį namelį nusipirkti, pradėti naują gyvenimą. Mes gerai žinojome, kad į savo namą niekas nebeįleis, nes ten yra paverstas į sandėlių grūdams laikyti, o kalvėje gyvena kitas kolūkietis, pasidaręs gyvenamąjį namelį.
Tuo traukiniu turėjome važiuoti iki Maskvos, paskui persėsti į kitą kitoje stotyje. Bet ir čia vargai sekė mus iš paskos. Kartą žmona išplovė vaiko drabužėlius. Neturint kur išdžiovinti, sugalvojome surišti ant virvelės ir per langą išleidę pririšti. Traukiniui einant vėjas judins, saulė džiovins ir bus sausi. Deja, neilgai teleido džiūti. Tuoj atbėgo traukinio palydovė, pradėjo barti, jog negalima taip drabužių kišti per langą, tai pavojaus ženklas. Tuoj padžiautuosius turėjome nuimti, kad baudos negautume mokėti, o paklausus, kur galėtų išsidžiovinti vaiko drabužėlius, atsakė, tokiom motinom su mažais vaikais reikia namuose sėdėti, o ne važinėtis. Tada aš jai sakau, kaip tik į namus ir važiuojame, nes mus prieš 11 metų su automatais kareiviai sukišo į gyvulinius vagonus ir išvežė į Sibirą, o dabar atgavę teisę grįžtame į namus ir iš jų daugiau nebevažiuosime.
Palydovė išsižiojusi pasiklausė ir nieko nebesakiusi nusisukusi išėjo. Daugiau per langą nieko nebedžiovinome. Džiovinti teko savo kūno šiluma. Naktį guldami po paklode paklodavome perplautus drabužėlius ir ant jų gulėdami per naktį išdžiovindavome. Iki Maskvos važiavome 7 paras. Maskvoje reikėjo persikelti į kitą stotį ir kitu traukiniu važiuoti į Klaipėdą.
Ir vėl per visą dieną reikėjo laukti stotyje. Nuo Maskvos iki Klaipėdos kelionė truko nebeilgai. Gerą galą pavažiavus atsisėdau prie lango žiūrėti, ar bus matyti koks ženklas, skiriantis Lietuvą nuo Rusijos. Rubežiaus ženklo nepastebėjau, tik namai lietuviškesni matėsi. Kone visu balsu sušukau: „Lietuva, mes jau tavyje, mes grįžtame. Ar bepriimsi mus, bolševikų ištremtus Lietuvos vaikus?“ Ir tuo tarpu pajutau, kažkas man įsikibo į kelnių rietą. Pažiūrėjęs pamačiau Birutėlę, galvelę užvertusi ji žiūri į mane ir krykštauja. Žmona sako, kad ji nelaikoma viena pati atbėgo skersai vagoną pas tave. Aš sakau, Birutėle, tu ne tik vagoną skersai perbėgai, bet ir mūsų valstybės sieną savo kojelėm perbėgai. Ji nebuvo dar pilnai metukų ir nebuvo dar viena vaikščiojusi, bet nuo tos dienos kasdien vis stipriau pradėjo vaikščioti. <…>
Autobusas sustojo Gargždų centre, kur dabar yra ta gražioji Savivaldybės aikštė. Ačiū Dievui, jau esame savo mieste, bereikia nueiti „čemodanais“ nešiniems į Kapų gatvę, dabar vadinamą Žemaitės gatve, pas brolį šalia kapų, kur jis gyveno pas uošvienę su savo šeima. Ten parėję nustebinome visus, nes jie nežinojo, kad mes parvažiuojame. Laišku nebuvome pranešę, nes patys nežinojome, kada tiksliai išvažiuosime. O prieš pat išvažiavimą rašyti nebeapsimokėjo, nes laiškai trukdavo iš ten į Lietuvą visą mėnesį, o mes parvažiavome per devynias dienas. Nustebinę ir pradžiuginę savo parvažiavimu namiškius, ėmėme glėbesčiuotis, bučiuotis džiaugsmo ašaromis riedančiais veidais.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
