Karininkas, davęs Lietuvos Respublikai priesaiką, ir jos jokiomis aplinkybėmis nesulaužęs

Gargždų senosiose kapinėse palaidoti generolo Jono Žemaičio-Vytauto tėvai tikėjo sūnaus kova

Lietuvos karininko, partizanų vado, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, ketvirtojo Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto atminimas dar nepakankamai ryškus šiuolaikinės visuomenės sąmonėje. Tuo labiau naudingas ir prasmingas buvo Gargždų moksleivių ir pedagogų susitikimas Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje su tarptautinio projekto dalyviais, J. Žemaičio giminėmis. Galbūt būtent šiame susitikime vietos jaunuomenė pirmąkart išgirdo, kad šio didžiavyrio tėvai, persekioti sovietinio režimo, bet neišdavę savo sūnaus, todėl patyrę sunkią benamių dalią, palaidoti būtent Gargždų kapinėse.
„Žmogus su modernia vizija – jo asmenyje sutelpa labai daug svarbių Valstybei dalykų“, – tokią išvadą apie partizanų generolą, kovojančios Lietuvos vadovą J. Žemaitį-Vytautą susirinkusiesiems išsakė minėto susitikimo svečiai.
Susitikimo svečio, karo istoriko, parlamentaro Valdo Rakučio nuomone, karininkais gimstama, būtent toks įgimtas talentas buvo būdingas ir J. Žemaičiui-Vytautui. Gabaus Lietuvos karininko patirtis buvo neįkainojama organizuojant ir vadovaujant partizaniniam judėjimui.

Atkirtis komunizmo idealizuotojams
Bibliotekoje tai buvo neeilinis susitikimas su neeiliniais žmonėmis, pasakojusiais apie neeilinį žmogų – J. Žemaitį-Vytautą (1909–1954), Lietuvos karininką, brigados generolą, Partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą bei organizatorių, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorių, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiu­mo pirmininką, kuris, atkūrus Nepriklausomybę, eina Prezidento pareigas.
Susitikime su moksleiviais, mokytojais, visuomenės atstovais dalyvavo italų žurnalistė, asociacijos „Baltika-Baltijos istorijos“ vadovė Marina Macri, J. Žemaičio-Vytauto produkterėčia Kotryna Buono, karo istorikas, parlamentaras V. Rakutis. Svečiai pasakojo apie tarptautinį projektą – 7 vaizdo interviu ciklą, skirtą J. Žemaičio-Vytauto atminimui. Renginį bibliotekoje moderavo ir vertė į lietuvių kalbą gidė, kelionių vadovė, rajono Tarybos narė Monika Vasylienė.
Italų žurnalistė M. Macri akcentavo, kad Lietuvai XX a. teko ištverti pačias baisiausias ideologijos formas: ir nacizmą, ir komunizmą. Tačiau, žurnalistės nuomone, Europa dar per mažai žino apie Lietuvos istorijos skaudžius įvykius, atkaklų pasipriešinimą sovietiniam režimui, tuo labiau mažai žino ir apie dėl Tėvynės laisvės galvas paguldžiusius patriotus, partizanus, šalies gynėjus. „Italijoje pernelyg idealizuojamas komunizmas“, – karčiai kalbėjo žurnalistė, anglų ir italų kalba vykdomo projekto apie Lietuvos istoriją vadovė. Ji atkreipė dėmesį, kad neabejotinai viena ryškiausių figūrų – 2009 m. ketvirtuoju Lietuvos prezidentu paskelbtas J. Žemaitis. Minėtame bendrame projekte atskleidžiama jo biografija, asmenybės formavimasis, kuo pasipriešinimo istorijai ypatingas šis partizanų vadas, kurio atminimo nepajėgė įveikti net penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija. „Esame dėkingi generolo Žemaičio giminėms, kurie sutiko bendradarbiauti šiame projekte“, – kalbėjo M. Maci.

Pasirinko karinę tarnybą
Galime sakyti, kad J. Žemaitis yra mūsų kraštietis, jis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. Vėliau Žemaičių šeima apsigyveno Lomžoje, 1917 m. grįžo į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą, vėliau gyveno Raseiniuose. 1926 m. J. Žemaitis Raseinių gimnazijoje baigė šešias gimnazijos klases ir įstojo į Karo mokyklą Kaune, po poros metų tapo leitenantu. Išlaikęs egzaminą 1936 m. buvo išsiųstas studijuoti į Fontenblo artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Užsienyje baigęs mokslus 1938 m. vasarą grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas 1 artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam suteiktas kapitono laipsnis, apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis buvo perkeltas į Šiauliuose dislokuotą 4 artilerijos pulką.
SSRS aneksavus Lietuvą, jis tęsė karinę tarnybą 184-osios šaulių divizijos 617-ajame artilerijos pulke. Karo pradžia jį užklupo Varėnos poligone. Gavęs įsakymą trauktis į Rytus, J. Žemaitis su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaune, kur įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. J. Žemaitis tada jau buvo vedęs Knygų rūmuose Kaune bibliotekininke dirbusią Eleną Valionytę, 1941 m. jiems gimė sūnus Laimutis. Tačiau tais pačiais metais Jonas patyrė itin skaudų sovietinio režimo smūgį – jo sesers Kotrynos Žemaitytės-Juškienės šeima buvo ištremta į Komiją. Nepriklausomoje Lietuvoje Kot­ryna dirbo mokytoja, jos vyras Rapolas priklausė Šaulių organizacijai.

Svarbus indėlis – programiniai dokumentai
Gimus sūneliui nuo 1942 m. J. Žemaitis su žmona ir sūneliu gyveno Kiaulininkų kaime, dirbo Šiluvoje. Tai buvo trumpi, bet laimingiausi jų šeimos metai. Deja, ateitis buvo paženklinta dramatiškais įvykiais.
J. Žemaitis vokiečių okupacijos metais įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę spaudą, 1944 m. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai J. Žemaičio veikla NKVD itin susidomėjo, jam teko slapstytis. J. Žemaitis 1945 m. kovo mėn. susisiekė su Lietuvos laisvės armijos atstovais ir, davęs priesaiką, birželio mėn. įsijungė į partizanų Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone. J. Žemaitis tapo šios rinktinės štabo viršininku. J. Žemaitis, organizavęs, koordinavęs ir vadovavęs Lietuvos partizanų veiklai, 1949 m. parengė Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Jame jis buvo išrinktas įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininku. J. Žemaičiui vadovaujant buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija ir taktika, 1949 m. Vasario 16-ąją pasirašyta LLKS Deklaracija.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais.

Sūnų augino globėja
1946 m. su sūneliu Kaune gyvenusi J. Žemaičio žmona vykdė partizanų užduotis, parūpindama tuščių dokumentų blankų fiktyviems dokumentams, keletą kartų slapčia buvo susitikusi su vyru, tačiau pačiame vidurvasaryje ji staiga mirė. Manoma, jos mirtis susijusi su antrojo nėštumo komplikacijomis, dėl kurių ji turėjo kreiptis į ligoninę, bet bijojo būti atpažinta. Jonas rūpinosi dėl sūnaus ateities, tačiau pats negalėjo jam padėti. Penkiametis Laimutis užaugo su svetima pavarde pas globėją Oną Liubinavičienę, kuriai nuolat reikėjo saugotis NKVD, nes saugumiečiai per sūnų planavo pasiekti partizanų vadą J. Žemaitį. Bet toks planas saugumiečiams nepavyko.
Sibiro tremtį kentę giminės vėliau atkakliai ieškojo Laimučio, jiems net buvo „pakištas“ svetimas žmogus. Grįžus po tremties į Lietuvą visgi artimiesiems pavyko susitikti su Laimučiu, kuris su Liubinavičiaus pavarde gyveno iki 1988 m. – liudijant giminėms, Laimutis tada susigrąžino Žemaičio pavardę. Partizano vado sūnui iki pat Nepriklausomybės atgavimo teko būti KGB šešėlyje. Kuklus ir užsisklendęs savyje jis dirbo Šiauliuose inžinieriumi, po sunkios ligos mirė 2008 m.
1954 m. J. Žemaitis, jau kalėdamas Lukiškių kalėjime, parašė paskutinį prašymą. Suprasdamas, kad jo gyvo nepaliks, prašė pasimatymo su savo motina ir sūneliu Laimučiu. Nenorėdamas pakenkti artimiesiems prašyme teigė, kad ryšių su jais seniai neturėjo. Deja, NKVD vadovybė nė nemanė leisti pasimatyti. Vietoj paskutinio atsisveikinimo NKVD pareigūnai jam pateikė tik sūnaus nuotrauką. Joje Laimutis buvo su pionierišku kaklaraiščiu – sovietų valdžia visais įmanomais būdais siekė palaužti ginkluoto pasipriešinimo lyderį.

Tėvams – bedalių dalia
1945 m. J. Žemaičiui išėjus į mišką kovoti už Lietuvos laisvę, senukai tėvai Petronėlė ir Jonas bei dėdė Antanas buvo išvaryti iš savo namų Kiaulininkuose. Tėvukas penkis kartus buvo tardytas, daužomas sovietų saugumo siekiant sužinoti apie sūnų. Tėvai tikėjo Jono pasišventimu kovai ir manė jį esant gyvą.
Žemaičiai, bėgdami nuo saugumiečių, keldavosi gyventi iš vienos vietos į kitą. Klaipėdoje gyveno nešildomoje pašiūrėje, be grindų, duoneliaudavo. Vienas pažįstamas, dirbęs ūkvedžiu Klaipėdos senelių namuose, pasigailėjo Žemaičių ir priėmė ten gyventi. Vėliau Petronėlė ir Jonas buvo perkelti į Laugalių internatą. Jiedu gyveno skirtinguose aukštuose. Žemaičius paglobodavo, maisto iš Kretingos atveždavo Kazimiera Rašimaitė-Stonkienė. Tėvukas buvo dar gana stiprus, o mamaitė labai suvargusi. Sirgo sunkia liga – depresija, daugiausia gulėjo. Pasakojama, kad tėvukas, nujausdamas artėjančią mirtį, atėjo su ja atsisveikinti. Atsisveikindamas pasakė, kad greitai mirs ir prašė į jo laidotuves neiti, nes lauke labai šalta. Sunkiai serganti Petronėlė savo vyro laidotuvėse nedalyvavo. Tėvukas turėjo svetimą pavardę. Jis mirė 1953 m., o mamaitė – 1961 m. Ji palaidota Gargždų senosiose kapinėse, grįžę iš tremties artimieji pastatė paminklą. Tiksli tėvuko palaikų vieta nežinoma. Atgavus Nepriklausomybę, rajono politiniai kaliniai ir tremtiniai suaukotomis bei rajono Savivaldybės lėšomis atnaujino paminklą. 2013 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos karininko, pripažinto ėjusiu Respublikos Prezidento pareigas J. Žemaičio tėvai pagaliau deramai įamžinti – granito plokštėje iškalti jų vardai, gimimo bei mirties datos: Petronėlė (1886–1961), Jonas (1872–1953). Paminklą atidengė P. ir J. Žemaičių anūkės Rūta ir Aušra Juškytės.

Išduotas saviškių, kankintas sovietų
NKVD medžiojamą iškiliausią ir ilgiausiai pogrindyje kovojusį autoritetingą partizanų vadą J. Žemaitį, slaugomą žeminėje po insulto, išdavė artimas bendražygis. Bunkeris Jurbarko rajono Šimkaičių miške šturmuotas 1953 m. gegužės 30-ąją. Per žeminės vėdinimo angą buvo įmestos dvi granatos su specialiu migdančiu užtaisu, užkimštos vėdinimo angos. Mat NKVD J. Žemaitį itin norėjo paimti gyvą.
J. Žemaitis, nepripažinęs jam metamų sovietinių saugumiečių kaltinimų, buvo su antrankiais išskraidintas kariniu lėktuvu į Maskvą pas kraugerį Lavrentijų Beriją, užėmusį mirusio Stalino vietą. Lubiankoje 1953 m. birželio 25-ąją J. Žemaitis buvo pristatytas L. Berijai. Judviejų pokalbis truko valandą. Turinys nežinomas iki šiol. Simboliška, kad budelis L. Berija kitą dieną saviškių enkavėdistų buvo suimtas, tų pačių metų pabaigoje sušaudytas, o kūnas sudegintas.
J. Žemaitis buvo grąžintas į Vilnių ir čia be gailesčio, beveik visiškai paralyžiuotas buvo žiauriai tardomas. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1954 m. birželio 1–9 d. vykusiame uždarame posėdyje J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Paskutinėje savo kalboje jis neigė esąs SSRS pilietis, atsisakė rašyti malonės prašymą. J. Žemaitis sakė, kad sovietų valdžia yra asmeninis jo ir Lietuvos priešas, kad kova, kurią jis vedė devynerius metus, turės rezultatų. Ir jo pranašystė išsipildė.
Po teismo nuosprendžio ligotas, iškankintas J. Žemaitis beveik pusę metų buvo laikomas Vilniaus KGB mirtininkų kameroje, o 1954 m. lapkričio 22-ąją su ginkluota palyda išvežtas grotuotame vagone mirti į Maskvą. Tame pačiame Butyrkų kalėjime lapkričio 26-ąją jis buvo sušaudytas. Kur užkastas šio didžiavyrio kūnas (ar pelenai) – nežinoma iki šiol.

Dėl siekių paaukojo gyvybę
Partizanų vado J. Žemaičio produkterėčia Kotryna Buono bibliotekoje susitikime su Gargždų moksleiviais ir pedagogais su įkvėpimu apibūdino savo giminaičio, Lietuvos patrioto gyvenimo kelią, iškilius jo asmenybės bruožus bei motyvus, kodėl jis pasirinko karininko, kovotojo už Tėvynės laisvę kelią. Keturiasdešimtmetė produkterėčia prisipažino, kad iškiliuoju giminaičiu pradėjo domėtis apie 2009 m., kai jam už nuopelnus Lietuvos laisvei buvo suteiktas garbingas įvertinimas. Jos nuomone, jaunuomenėje reikia žadinti pasididžiavimą savo šalies didžiavyriais.
Kotryna akcentavo, kad Jonas buvo imlus karo mokslams, atkak­lus ir pareigingas, dalyvaujantis įvairiose veiklose, įžvalgus, inteligentiškas, labai draugiškas, svetingas, vaišingas. Vyresnės kartos giminaičiai pasakodavo, kad jis niekada į namus negrįždavęs be lauktuvių. Ypač mažuosius giminaičius lepindavęs saldumynais. Šią vaišingumo tradiciją susitikime bibliotekoje pratęsė Kotrynos mama Elena, visus pavaišinusi saldainiais.
Pasak karo istoriko V. Rakučio, nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokota štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai ir giliu tikėjimu. Šios savybės jį išskyrė iš kitų ir nuvedė į aukščiausią postą – Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio – organizacijos, kurią jis pats sukūrė ir kuri apėmė visą besipriešinančią okupacijai Lietuvą, – vadovo. J. Žemaitis buvo žmogus, žinantis, ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę.
Pastaraisiais dešimtmečiais išleistose apie Joną prisiminimų knygose rašoma, kad Marijona Žiliūtė, viename bunkeryje su J. Žemaičiu praleidusi paskutinius jo gyvenimo iki arešto metus, Joną trumpai apibūdino taip: „tai buvo karininkas, davęs Lietuvos Respublikai priesaiką, kurios niekuomet ir jokiomis aplinkybėmis nesulaužė.“
Simboliška, kad bibliotekoje tarptautinio projekto apie J. Žemaitį-Vytautą dalyvių susitikimas su Gargždų jaunimu vyko lapkričio 25-ąją, o kitąmet tuo metu minėsime 70-metį nuo brigados generolo mirties.

„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų sąjunga su savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį… <…>Visus pogrindžio veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau jų nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma… Sovietų valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas… Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…“
Šiais žodžiais kovojančios Lietuvos prezidentas, partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas 1954 m. birželio 7 d. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo parengiamojo teismo posėdyje, vykusiame Vilniuje, baigė devynerius metus trukusią kovą su sovietų okupantais. Ne tik asmeninę – su jo suėmimu siejama ir viso ginkluotojo lietuvių pasipriešinimo sovietiniams okupantams pabaiga.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 14 d. dekretu J. Žemaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), 1998 m. sausio 28 d. dekretu suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties).
1998 m. lapkričio 20 d. Lietuvos karo akademijai suteiktas generolo Jono Žemaičio vardas.
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 12 d. deklaracija pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.

Parengė Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.

Savo giminaičio, karininko J. Žemaičio vaišingumo tradiciją pratęsė jo produkterėčios Kotrynos mama Elena, visus susitikimo bibliotekoje dalyvius pavaišinusi saldainiais.