Kas slepiasi už mūsų namų durų?

Dainų šventės „Čia – mano namai“ dalyvio kritiškas požiūris

Rugsėjį būsiu trečio kurso studentas Vilniaus universitete, o praėjusią savaitę sostinėje nuskambėjusi Dainų šventė mano gyvenime jau buvo ketvirtoji. Manau, kad patirties apie šį renginį kalbėti turiu.

Užtaisas

Prieš dvejus metus, kai Vilniuje vyko respublikinė Moksleivių dainų šventė, dar tik prasidėjus repeticijoms žiniasklaidoje pasipylė mokinių skundai dėl maitinimo, alinančių repeticijų ir gyvenimo sąlygų. Tuo metu tikrai buvau supykęs ant skundikų ir klijavau jiems standartinę etiketę. Esą tai „išpuikusių tėvelių išpuikę vaikeliai“’, kuriems Dainų šventėje ne vieta, nes vargu ar jie supranta, dėl ko čia atvažiavę. Tokie dalykai, dėl kurių buvo skundžiamasi, tada man buvo nė motais. Mano jausmai buvo pakilūs ir bet kokią kritiką Dainų šventės atžvilgiu priėmiau labai asmeniškai. Galvojau, jog svarbiausia yra tai, kad nepabūgę alinančių repeticijų ir neidealių gyvenimo sąlygų įvairaus amžiaus ir išsilavinimo tautiečiai susijungia bent savaitei į vieną didelę šeimą. O tai padarę suteikia didžiausią dovaną mums visiems – tarsi iš naujo gimusią, kasdienybėje primirštą meilę Lietuvai. Juk tuomet nesvarbu, kur esi, Vilniuje ar savo vienkiemyje, tą akimirką, kai šventėje vieningai skanduojama „Lietuva“, užplūsta tokios emocijos, kad sunku nupasakoti tą ypatingą būseną. Rodos, gerklėje kažkas užstringa, akyse suspindi ašara, palydinti suvokimą, kad viskas baigėsi. Bet esi gavęs tokį pozityvių emocijų užtaisą, kad jis tveria iki kitos Dainų šventės. Tokiais momentais dar kartą supranti, kad mus vienija ne tik alus ir sporto pergalės…

Stebuklai

Tik Dainų šventėje gali nutikti tokie dalykai, kurie nutiko man. Prieš porą metų per Dainų dieną mūsų šokių repeticijos užsitęsė. Visą gyvenimą prisiminsiu, kaip mes su draugais po jų iš visų jėgų bėgome į Vingio parką. Skuodėme, kiek jėgos leidžia, kad suspėtume su visais tautiečiais kartu sugiedoti „Tautišką giesmę“. Deja, įbėgome nuaidint paskutiniams akordams, bet tas himno ošimas, kai skubėjome Vingio parku, man dar ilgai bus užstrigęs ausyse. Arba kaip antai šiais metais pasibaigus Dainų dienai įlipome į sausakimšą troleibusą, kuriame draugiškai susiglaudęs važiavo choras iš Kauno. Vietos nebuvo visai, bet kitoje stotelėje dar stebuklingai įlipo Egidijus Sipavičius ir su didžiule šypsena lyg pasamdytas pradėjo diriguoti. Visas troleibusas suošė jo dainomis, net vairuotojas, salone perjunginėdamas šviesas, kūrė diskotekos efektus. To neįmanoma surežisuoti ir niekur kitur patirti.

Permaina

Ką noriu pasakyti šia įžanga ir kodėl nostalgiškai sugrįžau dvejus metus atgal? Dabar mano požiūris kiek pasikeitė. Dainų šventės aplinkybes pradėjau vertinti kritiškiau. Juk tris šventes mačiau moksleivio akimis ir pripažįstu, kad kartais per daug naiviai. Juk kaip ir dauguma atvykdavau iš periferijos į tą pasakų miestą Vilnių ir važinėdamas į repeticijas svajodavau, kad ir aš čia, sostinėje, vieną dieną su visais vaikštinėsiu. Taip ir atsitiko – dabar jau dvejus metus gyvenu Vilniuje ir studijuoju. Šių metų Dainų šventės metu važinėjant su „Minijos“ šokių kolektyvu į repeticijas sostinės didybė nebestebina. Tad galiu į šią šventę pažvelgti kiek kitaip. Pirmiausia supratau, kad yra galybė žmonių, nejaučiančių ryšio su šia didžiausia Lietuvos švente. Kai kuriems iš jų tai yra tik dar viena proga pasipelnyti. Kiti tai mato kaip galimybę sutaupyti valstybės biudžeto lėšas, o treti, prisidengdami jos vardu, rodo savotišką meilę tėvynei.

Patyčios

Iš pradžių reikėtų aptarti tą didžiausią skaudulį – šventės dalyvių maitinimą, dėl kurio, sakiau, niekada nesiskųsiu. Neturiu jokių priekaištų mūsų rajono saviveiklininkų delegacijos vadovams, nes puikiai suprantu, kad tai yra sisteminė viešųjų pirkimų konkursų yda. Tačiau nebegali ištverti, nes kartais atrodė, kad ta maitinimo bendrovė, laimėjusi konkursą, tiesiog tyčiojosi iš šventės dalyvių. Na, Lietuvos šokėjėliai, dainorėliai, pavaišinsime jus bandelėmis, kurių galiojimo laikas baigiasi jau rytoj arba tą pačią dieną. Dar išvirsime manų košės, primenančios tapetų klijus, o kai grįšite po alinančių repeticijų, pasistiprinsite guliašu su pernykšte bulve ir vienu mėsos gabalėliu. Tas maistas atrodė lyg iš podėlių ištrauktas, dar užsilikęs nuo pasibaigusių mokslo metų. Ką gi, masinė šventė – puiki proga verslininkams atsikratyti likučių? Kažin ar viešųjų pirkimų organizatoriai prižiūri, ką tie maisto tiekimo laimėtojai išdarinėja?

Prielaida

Žinoma, į šventę atvykome ne pilvų sočiai prisikimšti ir tikrai ne dėl to dejuoju. Man, kaip būsimam politikui, rūpi, kaip išleidžiami valstybės pinigai. Priminsiu, kad vieno asmens maitinimui per dieną buvo skiriama 26 Lt. Esu studentas ir bendrabučio gyventojas, tad galiu daryti prielaidą, kad už šią sumą vienas asmuo tikrai gali neblogai per dieną prasimaitinti. Suprantu, kad į šią sumą įeina visi kaštai (darbo užmokestis ir kt.) pagaminti maistą, bet susidaro toks įspūdis, kad laimėjusi įmonė stengėsi kiek įmanoma sutaupyti Dainų šventės dalyvių sveikatos sąskaita. Tokios jausenos kaip solidarumas ar patriotizmas daliai verslininkų nepažįstamos.

Kartu su šventės atributika visi gavome ir žemėlapį. O kad tai būtų Vilniaus ar viešojo transporto žemėlapis! Bet tai buvo didžiausio sostinės prekybos centro žemėlapis. Suprantu, rėmėjai yra rėmėjai, bet jeigu tie rėmėjai sugeba į Dainų šventės dalyvius žiūrėti tik kaip į perkamosios galios augimo galimybes, tai klausimas, kur link juda visa Dainų šventės idėja ir koncepcija?

Verslas negali būti nepelningas, ar ne? Tad plojimai pelnui, o ne Dainų šventės idėjoms!

Perteklius

Kitas aspektas: viešojoje erdvėje išlendančios mintys, kad gal per daug tų Dainų švenčių, per daug joms išleidžiama, net buvo siūlymų visai neberengti respublikinės Moksleivių dainų šventės. Norėčiau tik priminti, kad Dainų šventės „Čia – mano namai“ biudžetas buvo vos 8 mln. litų, o jokių rezultatų neatnešęs referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams kainavo net 14 mln. litų. Norėčiau paklausti tų, kurie Dainų šventės reikalingumu abejoja: ar jūs galėtumėte sugalvoti kažką emociškai stipresnio, galinčio sukelti tokį neregėtą pasididžiavimą savo valstybe, savo nacionaline kultūra ir tapatybe? To ypač reikia augančiai kartai. Naikindami Dainų šventės idėjas, mes sunaikintume Baltijos kelio dvasią. Juk tai ji pastūmėjo Lietuvą atgimimui. Norime „suveržti“ diržus mūsų dvasingumui, valstybingumo pojūčiui, o rietenoms, politinėms ambicijoms, paslėptiems savanaudiškiems interesams biudžeto lėšų ne gaila?

Stadionas

Kritiškai vertinu mūsų vyriausybes, kurios per 24 nepriklausomybės metus nesugebėjo pastatyti nacionalinio stadiono. Jame turėtų vykti tiek aukščiausio lygio futbolo varžybos, tiek Dainų švenčių renginiai. Buvęs ministras pirmininkas Andrius Kubilius yra pasakęs, kad stadionas bus tada, kai į Lietuvą atvyks žaisti geriausi užsienio futbolo klubai. Bet ar tai neskamba apgailėtinai? Kodėl mes turime statyti tiems klubamas? Kodėl neišgalime būdami dešimt metų ES nare pastatyti tokį stadioną sau, savo sportininkams, o tuo pačiu ir šimtatūkstantinei Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų miniai? Turbūt vienas didžiausių šių metų Dainų šventės šokių dienos programos „Sodauto“ minusų ir buvo Futbolo federacijos stadionas, kuris tiesiog tokioms šventėms nepritaikytas. Tribūnos nėra aukštos, tad ir vaizdo nėra. Dėl vietų stygiaus teko daryti du koncertus, vienas vyko per siaubingą karštį. Garbė šokėjams, atlaikiusiems šį išbandymą.

Žiedas

Savo išsakytomis mintimis tiesiog norėjau parodyti keletą Dainų šventės skaudulių tik tam, kad ateityje būtų galima juos išnaikinti ir siekti kokybės. Nepagalvokit, kad po šios Dainų šventės siekiu tik kuo daugiau pasiskųsti. Ne, grįžau pilnas pozityvių emocijų, susiradęs naujų draugų, pamatęs Dainų šventę iš užkulisių, supratęs, ką ji reiškia man, mano artimiesiems ir draugams ir padaręs tūkstančius šventės nuotraukų. Grįžau su svarbiausiu supratimu, kad visi tie 35 tūkst. šventės dalyvių ir visi žiūrovai likusioje Lietuvos dalyje, kurie juos palaiko, ir yra tas gražiausias mūsų tautos žiedas. Juo valstybė gali pasikliauti net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, o ne tik švenčiant. Tie žmonės paaukoja savo atostogas, darbus, laiką ir sukuria tai, ką mes vadiname nacionaliniu pasididžiavimu. Ir visgi mano galvoje kirba, o ar dar Prezidentei suvirpa širdis išgirdus pirmuosius „Lietuva brangi“ akordus Dainų dienoje? Ar Premjero širdis plakė kartu vienu ritmu su visais 8 tūkstančiais šokėjų finaliniame šokyje?

Planas

Žinau, kad padėkos vargina skaitytojus. Bet negaliu jos neištarti savo šokių vadovėms Birutei Oželienei ir Aurelijai Urbaitienei. Dėkoju už tai, kad prieš 9 metus pirmą kartą jos parodė man, kas tai yra Dainų šventė. Parodė taip, kad net būdamas studentas per atostogas grįžau į „Miniją“, norėdamas kartu dalyvauti šioje Dainų šventėje. Dabar be jos neįsivaizduoju savo identiteto ir pilietiškumo.

Mano ateities planas – šokti šokių ir dainų ansamblio „Minija“’ kolektyve Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio Dainų šventėje. 2018 metais…

Vytautas BUTKUS, Dainų šventės „Čia – mano namai“ dalyvis.

Aut. nuotr.