„Kol gyvi mano žodžiai eilėse, tol juose bus meilė“, – atvirai sako literatūrinio puslapio viešnia klaipėdiškė Neringa

Floristė Neringa Dirgėlienė be gėlių neįsivaizduoja savo gyvenimo. Taip kaip ir be poezijos. Anksčiau Gargžduose, dabar Klaipėdoje dirbanti Neringa įsitikinusi, jog ir eilėraščiai, ir gėlės tinka bet kokiomis progomis. Šiandien ji – mūsų literatūrinio puslapio viešnia.

–Neringa, Tavo eilėraščiai blog’e – iššūkis pasauliui, ar išsisakymas tik sau?

– Kartais tai būna tik tyli širdies kalba, norisi išlieti susikaupusias mintis, o kartais atrodo norisi sudrebinti po kojom žemę, noriu, kad mano išsisakymą skaitytojas pajaustų ir išgyventų kuo stipriau.

– Dar senovės Egipte buvo žinoma, kad žodžiai gali išgydyti žmones. Tai, kad žodis gali ir sužeisti, ir išgydyti, žinojo ir mūsų proseneliai. Jie sakydavo: „Žodis žvirbliu išskrenda, o akmeniu sugrįžta.“ Ar tiki poetinio žodžio galia?

– Tikiu, pati labai mėgstu skaityti eiles. Eilėmis gydausi, randu jose daug atsakymų, nusiraminimų, vidumi jaučiuosi turtingesnė ir geresnė. Labai džiaugiuosi, jei mano eilės paliečia kitų širdis, skaitau komentarus ir man tai yra pats didžiausias įvertinimas, pats didžiausias laimėjimas.

– Štai poetas Aidas Marčėnas viename savo eilėraštyje yra nurodęs tokią poezijos kūrimo priežastį: „Pasaulis baigias,/ todėl reikia rašyti eilėraščius“. O Tu, ar esi savęs klaususi: kodėl rašau?

– Rašau, nes taip galiu pasakyti daugiau, kartais rašau tai, ko negaliu pasakyti garsiai, kartais jaučiu ir matau kitaip, kad tuo nepasidalinti būtų nuodėmė. Gyvename tokiame bėgime ir labai daug prarandame, nebematome, kokia žalia būna žolė, pamirštame, kad vėjas gali būti ir švelnus. Norisi nuolat priminti, kokio gražaus pasaulio esame apsupti. Norisi paliesti žmogų iš vidaus, kad jis pagaliau suvoktų, kiek iš tiesų daug turi. Kad nustotų skųstis, kad nebijotų mylėti karščiau, kad nebijotų gyventi prasmingiau.

– Yra posakis „poetiška siela“. Ką jis reiškia Tau?

– Tai gražios ir šviesios sielos žmogus. Manau, kad nei tas, kuris rašo, nei tas, kuris skaito, negali būti blogas.

– Labai dažna Jūsų eilėraščių tema – meilė. Ar galima apie ją parašyti ką nors naujo?

– Žinoma, tai gyvenimo variklis. Žmogui mylėti būtina. Tai neišsenkanti tema, be meilės žmogus gęsta… Tai yra jausmas, kuris labiausiai mus veikia. Meilė skaudina, gydo, verčia mus krėsti kvailystes, griauna gyvenimus ir keičia net mus pačius. Ji daro stebuklus. Mylintis žmogus yra turtingas žmogus. Visais laikais poezija ir meilė buvo neatsiejami dalykai. Kiekvienam tas jausmas ypatingas ir vienintelis, man taip pat, todėl kol gyvi mano žodžiai eilėse, tol juose bus meilė.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Nuotrauka iš N. DIRGĖLIENĖS asmeninio archyvo

Neringa DIRGĖLIENĖ

Angelui

– Tu laikyk mano širdį sušalusią,

Įkvėpk gerumu, šiuo žydėjimu

Ir liepsnelė kadaise rusenusi…

Iš pelenų skaudžiai kelsis tikėjimu.

– Neapleisk, gal per drąsūs maldavimai,

Bet kur aš eisiu be tavo šviesos?

Tavo meilei ir globai nematomai

Vėl šį vakarą tyliai meldžiuos.

– Nepaleiski iš savo delnų,

Kai labiausiai jaučiuosi bejėgė…

Laimink žemę, kuria aš einu

Glostyk plaukus suveltus man vėju.

Ir priglauski, kai ašaros kaupsis

Vėl gerklėje be jokios priežasties

Parklupdyk, mylėk ar nubauski

Tik neatimki gyventi vilties.

Kai tik naktis išleidžia savo juodus plaukus

Ir mėnuo žvelgia alkanom, giliom akim…

Aš išeinu medžiot savęs, aušros nelaukus,

Kad vėl iš naujo gimti, susitaikyt su savim.

O kai tiktai aušra prisėdus ant palangės krašto

Vėl pirštais saulėtais kutens akis,

Žodžius skaitysiu iš šešėlių rašto,

Kurių nespėjo nuo manęs paslėpt naktis.

O ant grindų mirgės visa jausmų paletė,

Nuo neramių klaustukų, daugtaškių juodų,

Iki pražystančių minčių, bet vėl širdis koketė…

Išduos kur nesuspėjau dar sudėt kablelių ir taškų.

Netildyk Viešpatie, tegul dar groja artima melodija

Tegul vilnija kūnu šildanti banga,

Lai karštos lūpos juoktis nenustoja

Migdyk ir žadink ta pačia jėga.

Nelieski dar apsvaigusio pavasario…

Lai rankų šilumoj atgyja paukščių giesmės

Įkvėpti ilgesingai vakaro aš trokštu

Ir į sapnus laukinį vėją pasikviesti.

Aš saugosiu, tik neatimki jausmo

Tegul dar daužosi pašėlusi širdis

Truputį laimės, truputėlį skausmo,

Tiktai gyvent, mylėti, degti vis.

Uostamiesčio rytas

Šaltas rytas,

Žiburiai prisigėrę laukimo,

Tartum strėlės į sielą…

Skrieja jų žavesys.

Toks gerumas,

Kai vėjas glėbyje surakina

Vesdamas ten,

Kur tik nori širdis.

Toks lengvumas,

O šypsnys,

Mano lūpose šoka…

Tolumoj pasigirsta,

Marių muša…

Įdomu, kas žavėti dar šitaip moka,

Kaip žavi šis miestas

Jūros delne.

Sustoju ir leidžiu,

Savo širdžiai kalbėti,

Upės žėrinčiam guoly,

Ji supas švelniai…

Šitoks jausmas, – iš kur?

– Ar galiu taip mylėti?

Šį gintaro miestą,

Kur smėlėti krantai.

Už meilę, šilumą ir kantrų žvilgsnį,

– Kiek paaukot už tai galėtum?

Už tvirtą petį, naują viltį,

Kad laimės ugnimi spindėtum.

– Kiek atiduotum, tik už vieną rytą,

Už pabudimą, už širdies dūžius?

Be jausmo ir gražiausios gėlės vysta,

Be meilės miršta, net stiprus žmogus.

– Kiek atiduotum už geras akis,

Už šypseną, kuri nušviestų kelią?

Švelniausią apkabinimą, už artimas mintis,

Už virpančią danguj vienintelę žvaigždelę.

Už nuostabią akimirką kartu

Sapnus, už svaigų paukščio skrydį

Dėkoju tyliai, šnabždančiu balsu,

Lai Dievo meilė tavo kelią lydi.

Kai staiga plyšo pumpuras naktį

Ir pavirto į gležną lapelį,

Kažkas viduje tyliai prašė,

Kad širdies jiems skirčiau kraštelį.

Taip, kaip krenta nuo stogo lašeliai

Ir dūžta į grindinį kietą,

Taip mano meilė mažyčiais žingsneliais

Tylų Minijos krantą paliečia.

Čia daug kartų saulė tekėjo

Ir degė raudonai dangus,

Čia upėje auksas žėrėjo

Atgaivindamas mano jausmus.

Kiek daug kartų išeiti norėjau,

Bet likimas lėmė sugrįžti,

Čia džiaugiausi, čia aš kentėjau,

Kur pavasariai gervėmis krykštė.

Tos gatvelės taip artimos širdžiai,

Parko medžiai, lyg tiltai į dangų

Po jais ištroškusią sielą pagirdžiau,

Išgirdus ošimą taip brangų.

Taip paslaptingai suvirpa širdis,

Užplūdus karščiausiems jausmams,

Staiga aplanko netikėta mintis:

Širdies kraštelis priklauso… Gargždams.

Gyvenimo muzika

Mes visi talentingi kūrėjai,

Kompozitoriai savo pasauly,

Nesvarbu kiek giliai nusidėję,

Karšti, pavojingi kaip saulės.

Mes tik grojam likimo klavišais

Kuriam muziką, sielos natų…

Ir lietus ant lango užtiškęs,

Spalvas koreguoja garsų.

Tai juodi, kaip varno sparnai,

Tai balti, lyg angelo oda…

Tai paliečiam juos per linksmai,

Kai šitokie skaudūs atrodo…

Bet mes grojam, išliejame jausmą,

Tyčia pirštai sustingsta, kai reikia…

Bet kokį nugalim skausmą,

Jei ši muzika laimės mums teikia.

Laša vakaras teikdamas viltį

Žiedeliais kvapniais švelniai liečia

Ir šaltame lietuje nesigirdi,

Kaip mintis alkana mintį kviečia.

Laša vakaras tiesiai į širdį…

Jau šalto vėjo krūtinė nejaučia,

Akyse žvaigždės didelės spindi

Viduje audros nerimo siaučia.

Kaip ištverti mums šitokį vakarą

Ir liepų medumi neapsvaigti

Ši gaivi ir taip kvepianti vasara

Užpustys, ko nespėjom užbaigti.

Apsvaigins ir nuneš visą skausmą,

Nuskandins žieduose piktą žodį

Subrandinsim širdy stiprų jausmą,

Kad išsaugot šios vasaros grožį.