Kraštietis tėviškės ilgesį malšindavo ir laikraščiu

Nuotr. iš Gargždų krašto muziejaus archyvo: Blagnių ir Pareigių namas Gargžduose rinkos aikštėje iki 1941m.

„Skaitau lietuvišką laikraštį. Kiekvienas straipsnis dvelkia gimtinės ilgesiu. Beskaitant pasidaro liūdna. Galvoje vis sukasi mintys apie prabėgusius metus Lietuvoje, apie tai, kaip ten gyvendamas kūriau savo laimingos ateities svajonę“, – šias jautrias eilutes 1945 m. sausį savo dienoraštyje išliejo karo keliais į Vokietiją pasitraukęs gargždiškis Petras Blagnys.

Tuomet jis tebuvo 21-erių jaunuolis. Svarbiausią savo gyvenimo sprendimą jis priėmė 1944-ųjų rudenį, kai vėl artėjo rusų frontas. Palikti namiškius, mylimą gimtinę patriotinių nuostatų vaikinas ryžosi prisiminęs sovietinės valdžios vykdytus lietuvių trėmimus į Sibirą, žiaurų jų terorą Rainių miškelyje.

„Atsisveikinant su Gargždais paskutinę minutę dar galvon atklydo mintis, privertusi nenorom nusišypsoti. Kas aš, kad bėgu iš Lietuvos? Ar aš koks didelis politikierius? Ar kapitalistas, nenorintis už savo darbus gauti tinkamo atpildo? Deja, bėgu pasiėmęs keletą baltinių ir tik kelioms dienoms maisto, visą tolimesnį gyvenimą pavesdamas Dievo valiai,“ – apsisprendimo nerimastį Petras vėlgi išsako savo dienoraštyje.

Mindamas dviračiu link Klaipėdos krašto vis atsigręždamas tą sunkų išsiskyrimo rytą jis ant Minijos tilto regi mojuojančią mamą. Ar teks bent kada čia sugrįžti – spaudžia širdį.

1947 m. Petras iš stovyklos Vokietijoje persikėlė į Angliją. Dirbo mėgstamą darbą ortopedijos avalynės įmonėje, dalyvavo lietuvių bendruomenės saviveikloje, sukūręs šeimą su žmona Mary užaugino dukrą Dianą ir sūnų Edvardą, kurie padovanojo penkis anūkus.

Tik po kelių dešimtmečių vėl galėjęs aplankyti išsiilgtą gimtinę, savo šeimos narius Gargžduose Petras rado būdą, kaip numalšinti gimtinės ilgesį, neprarasti ryšio su tėviškėje vykstančiais įvykiais. Jis tapo nuolatiniu „Bangos“ laikraščio skaitytoju. Kelerius metus „Bangą“ reguliariai siųsdavome į Didžiąją Britaniją, o iš ten redakcijai švenčių proga Petras atsiųsdavo nuoširdžių linkėjimų. Kartais pašto siunta su laikraščiais kažkodėl užtrukdavo kelyje, tai kraštietis skambindavo ir teiraudavosi, kas atsitiko. Iš to galėjai spręsti, kad jis tikrai buvo atidus skaitytojas, ištroškęs naujienų iš savo jaunystės miesto.

Pernai vasarą „Bangos“ redakciją aplankė iš Vilniaus atvykęs Petro brolis Vaclovas Blagnys, išleidęs knygelę „Su skrendančiais paukščiais“. Tai ir buvo tas pats karo pabaigoje rašytas Petro dienoraštis. Tuomet laikraštyje išspausdinome keletą ištraukų.

Šis pavasaris garbiam mūsų laikraščio prenumeratoriui buvo paskutinis. „Nebesiųskite „Bangos“ Petro adresu“, – liūdną žinią redakcijai pranešė Vaclovas.

Šiandien „Literatūrinėje „Bangoje“ spausdindami dar keletą ištraukų iš minėto dienoraščio akcentuojame ne literatūrinius autoriaus gebėjimus. Akcentuodami išeivio išgyvenimus, emocijas nūdienos skaitytojui norime parodyti, kad jokie likimo smūgiai, jokie nepritekliai, jokios tolumos, jei žmogus turi vertybinius pamatus, neišdildo meilės savo Tėvynei, savo artimiesiems. Juk tai labai svarbu ir mūsų Lietuvos dabartyje.

Vilija BUTKUVIENĖ

Petras Blagnys

Karo kelių nuo Gargždų iki Berlyno dienoraščio ištraukos

Sveiki sulaukę Naujųjų, 1945-ųjų metų!

„Linkiu, kad kitus Naujuosius metus švęstume Lietuvoje!“ Taip sveikinome vienas kitą, sulaukę 1945 metų.

Naujuosius metus sutikome linksmai. Visi lietuviai susirinkome Lietuvių lageryje, kur buvo atlikta kukli programa, pasakytos kalbos ir anekdotai. Linksmų anekdotų papasakojo vienas klebonas, kuris pasirodė esąs linksmas žmogus, žemaitis, bet daug kur pabuvojęs: Brazilijoje, Pietų Amerikoje, mokąs daug kalbų ir turintis humoro jausmą.

Klebonas savo pasisakymu ragino visus nenusiminti ir neprarasti vilties, nes būdami liūdni ir besigraužiantys, vien ardysime savo sveikatą, o kai reikės džiaugtis sugrįžus savo Tėvynėn, tada mes būsime pakirsti rūpesčių. Tuomet ir gyvenimas nebus linksmas. Jo kalbos mintys buvo išmintingos, suprantamos, jas giliai apmąsčiau. Tačiau, kad ir kaip norėčiau būti linksmas, toks būti negaliu. Mat gal mano būdas nėra toks iš prigimimo, bet gyvenimo nesėkmės bei nelaimės mane gerokai keitė. Ar kada iš manęs kas nors išeis, šiandien ir pats nežinau. Todėl šių Naujųjų Metų vakarėlyje, nors ir šokau keletą šokių, liūdnumo negaliu atsikratyti: mano mintys yra toli Lietuvoje…

Galvoju apie savo namiškius. Jeigu žinočiau, kad jie taip pat sutinka Naujuosius metus, kaip ir aš, tai tikrai būčiau linksmas ir patenkintas. Bet gal jų likimas, lyginant su manuoju, yra daug kartų baisesnis? Jeigu mano būdas nebūtų pasikeitęs, tai, suprantama, ir šiandien jausčiausi visai kitu žmogumi. Vadinasi, aš gyvenu kaip gyvena milijonai Europos kareivių. Taigi toks kaip visi ir galėčiau būti ateityje.

Štai taip sutikome Naujuosius, 1945-uosius metus: pasilinksminę, apmąstę savo praeitį, dabartį ir su viltimi žvelgdami į ateitį.

Licmanšatatas, 1945 01 01

Ilgiuosi aušros

Iškriskite lapai gyvenimo baisūs,

Sukriskit bedugnėn žiaurios dabarties,

Kad jūsų šešėly nejuostų man dienos –

Te ateitin kelią man saulė nušvies!

Pradinkite dienos taip liūdnos, neramios,

Nuneškite mano dejones, vargus,

Kad juoda padangė greičiau pragiedrėtų

Ir laisvės varpai vėlei džiugintų mus!

Bet dienos tik slenka… grėsmingos ir baugios,

O ateitį slepia niūri tamsuma.

Gyvenimo kelias kažkur dar vingiuoja…

Keliausiu aš juo. Gal nušvis ir aušra?

Berlynas, 1945 02 15 (ketvirtadienis)

Iš tėviškės

Dar menu juodo vargo, kai aušo diena,

Kai likimas man lėmė išeit iš namų, –

Mamai, broliams ir sesėm „Sudie!“ pasakiau

Ir mąsčiau – gal niekad nematysiu jau jų.

Išėjau aš tada palydėtas mamos, –

Daugel kartų ėjau keleliu tuo su ja,

Bet visad gi pareidavau juo atgalios

Ir laiminga dalia mano grįždavo čia.

Mudu ėjom keliu, kuriuo tiek bėginėta,

Ten, kur Minijos slėnis žavus amžinai,

Ten, kur kilo jaunystė į laimę saulėtą

Ir lyg pumpuras skleidės pirmieji jausmai.

Mūsų kelias jau baigės. Padangė dundėjo.

Širdys trankėsi dėl išskyrimo skaudaus.

Mamos skruostais brangiais ašarėlės riedėjo…

Aš prašiausi kelionei palaimos Dangaus.

Berlynas, 1945 02 23 (penktadienis)

Šiandien – mano gimimo diena. Man jau 21-eri!

Ach, kaip greitai bėga laikas. Rodos, dar taip neseniai buvau vaikas ir taip norėjau būti suaugusiu vyru. Tačiau niekada nesusimąsčiau, kad toks sunkus bus mano gyvenimo kelias.

Juk dar tik jaunystė, o jau mano gyvenimo kelią nulydėjo ir visokie vargai, ir nelaimės, ir sunkūs pergyvenimai. Štai ir šiandieną, švęsdamas savo 21-erių metų sukaktuves, esu benamis, tremtinys, atsiskyręs nuo namų. Palikęs Motiną, brolius, seseris turėjau išvykti į tolimus kraštus ir čia gyventi vienas tarp svetimų žmonių.

Dažnai būna man liūdna, graudu, net laiškais nėr su kuo susirašinėti.

Ir šiandien niekas manęs nepasveikins. Gal tik amerikiečių lėktuvai? Gal kaip tik dėl to jų šiandien atskrido kokie du tūkstančiai, kad dar pagausintų griuvėsių kalnus Berlyne?

Šiandien slėptuvėje išsėdėjau apie keturias valandas, o amerikiečių lėktuvai grasino mums gyvenimo pabaiga. Šiandien Berlyne buvo tikras pragaras, bet mano vardu bombos gimtadieniui neatskrido.

Ir vėl sunkūs gaisrų likvidavimo darbai visą parą.

Berlynas, 1945 02 26

Tremtinio ilgesys

(Čia niekas širdies nepavergs)

Nors sodai baltieji ir čia žavi akį

Ir stiebiasi bokštai aukštyn link dangaus,

Bet mano jausmų jie sušildyt negali

Ir mano širdies jie niekad nepavergs.

Širdy mano tėviškė žydi gražioji, –

Jos kvepiantys sodai gegužy svaigiam,

Jos pirkios medinės, nuoširdūs artojai,

Jų aidinčios dainos tyliais vakarais.

Ten bokštą regiu aš savosios bažnyčios,

Toli ji. Į ją aš ėjau kažkada.

Kai gaudžiantis varpas pakvies – aš sugrįšiu,

Jam galvą nulenksiu kaip mokė mama.

Kai mano širdy ilgesys vien liepsnoja,

Prie bokštų aukštųjų ji tik apsiverks.

Kai sodai baltieji tik akį vilioja –

Jie mano širdies niekada nepavergs.