Kultūrizmo pradininkas vadovaujasi filosofija
Aktyviai sportavęs A. Stankus išugdė ne vieną kultūristą, tačiau nebandė varžytis su savo ugdytiniais. „Man tai atrodė amoralu“, – sako kultūrizmo Gargžduose pradininkas, šiuo sportu sužavėjęs gargždiškius Rimantą Lukošių, Virgilijų Skuodą, Viktorą Kurą ir daug kitų.
Gargžduose atidarytas naujas fitneso klubas
Žinoti, ko nori, siekti tikslo su užsidegimu, kovoti pirmiausia su savimi ir nuolat tobulėti – savo pavyzdžiu prieš kelis dešimtmečius paauglius užkrėtė kultūrizmo pradininkas Gargžduose Aleksas Stankus. Jaunystės svajonė tapti fizinio lavinimo mokytoju neišsipildė, tačiau trenerį Aleksą dabartiniai penkiasdešimtmečiai ir jaunesni laiko savo mokytoju, o vertingi tėviški patarimai galbūt anuomet padėjo jiems išvengti pagundų ir klystkelių.
Nelegalu, bet trokštama
– Kaip susidomėjote kultūrizmu, apie kurį Lietuvoje prieš penkiasdešimt metų mažai kas buvo girdėjęs?
– Vaikystėje kaip ir daugelis berniukų žavėjausi filmais apie indėnus. Serbų tautybės aktorius, daugiakovininkas Goijko Mitičius, vaidinęs filme „Vinetu apačų vadas“, mums buvo vyriškumo ir drąsos simbolis. Vėliau filmas „Heraklio žygiai“, kuriame vaidino aktorius ir tuometinė kultūrizmo super žvaigždė Steve Reeves, dar labiau atkreipė dėmesį į atletišką, ištreniruotą kūną. Tai tapo siekiu. Tačiau net kultūrizmo termino tuo metu Lietuvoje nebuvo – vadinome atletine gimnastika. Kultūrizmas sovietmečiu buvo draudžiamas kaip svetimos ideologijos propaganda. Vis dėlto į rankas patekdavo viena kita nuotrauka iš amerikietiškų žurnalų, kuriose – atletiški sportininkai.
– Bet prieš kultūrizmą Jūsų gyvenime buvo badmintonas…
– Sportuoti pradėjau vaikystėje, žaidžiau badmintoną ir anuomet tapau Tarybų Sąjungos rinktinės nariu, tos sporto šakos meistru Lietuvoje. Lankiau ir imtynių treniruotes, tačiau viskam neužteko laiko. Treneriui Petrui Zubei užsiminiau apie kultūrizmą. Jis papasakojo, ką žinojo apie šią sporto šaką, ir nupirko štangą bei svarmenis. Tačiau dėl badmintono nuolaidų nedarė. Pirma turėjau atlikti tai, kas priklausė man, kaip badmintonininkui.
– Kada svajonė, susijusi su kultūrizmu, ėmė pildytis?
– Įgijęs inžinerinę specialybę pradėjau dirbti Gargžduose statybinių medžiagų kombinate. Neturėjau laiko dalyvauti kombinato sporto varžybose, nes daug laiko skyriau savo treniruotėms. Kartą pakvietė pas direktorių Joną Džervų pasiaiškinti, kuo esu užsiėmęs. Papasakojau apie kultūrizmą, vėliau pakviečiau jį į varžybas „Gintarinis prizas“, ir direktorius susidomėjo. Įkūriau klubą „Ąžuolas“, bet pradžia buvo sunki, nes nebuvo iš ko mokytis. Amerikietiškas žurnalas kainavo tiek, kiek uždirbdavau per mėnesį. Tačiau kai pats degi, gali užkrėsti ir kitus. Mūsų niekas nefinansavo. Patys rinkome nario mokestį, kurį panaudodavome išvykoms į varžybas. Mums tas sportas reiškė labai daug, todėl mano ugdytiniams nesportinis elgesys yra nepriimtinas. Jei salėje kas ant štangos padeda koją, tai reiškia nepagarbą.
Ne tik kūno tobulinimas
– Aktyviai sportavote 40 metų. Aistra sportui užkrėtėte ne vieną jaunuolį, tačiau ar visą dėmesį skyrėte tik kūno tobulinimui?
– Ką reiškia tapti kultūristu? Pirmiausia varžytis pačiam su savimi. Jei tu sveikas ir atletiškas, dėmesys sau padeda pasiekti tikslų. Ir atvirkščiai: jei save niekinsi, smukdysi, vadinsi nevykėliu, kuriam niekas nesiseka, tai taip ir bus.
Kai ėmiau treniruoti jaunimą, pasitaikydavo, kad ateidavo mokytojai prašyti, jog pakalbėčiau su vienu ar kitu mokiniu, kurie mažai dėmesio skyrė mokslui. Jaunas žmogus turi tobulėti visapusiškai ir turi būti harmoningas. Jei tobulės tik vienoje srityje, gerai nebus. Žmogus yra biologinė būtybė, tarsi gyvulėlis, ir jei niekas nepasako, kas galima, o kas ne, jis elgiasi instinktyviai.
– Ką galite patarti tiems, kurie nori greitų rezultatų apsilankę sporto klube?
– Rekordai – tai traumos ir profesionalumas, tačiau kiekvienas sveikas žmogus panašiai nuo 14 metų gali užsiimti kultūrizmu dėl savęs: dėl sveikatos, dėl išvaizdos tobulinimo. Treniruojantis yra veikiamos nervų, imuninė, endokrininė, kraujotakos ir raumenų sistemos. Raumenų masėje išraizgyti nervai, kraujotaka, smulkiausi kapiliarai, kurie pasiekia visus organus. Jie yra tokios sveikatos, kokie yra mūsų raumenys. Mūsų organizmas kas 5 ar 7 metus atgimsta, atsinaujina. Užsiimdami šiuo sportu padedame patys sau. Tai galimybė pagerinti fizinę savijautą, išlikti jaunesniam nei esi iš tikrųjų.
– Juokaujate, kad apie fitnesą, kultūrizmą galite kalbėti 3 D formatu. Ar todėl nusprendėte su bendraminčiais Gargžduose įkurti fitneso studiją?
– Mus, veteranus, kūrusius kultūrizmo pamatus Lietuvoje, trikdo tai, kad dabar šioje šakoje per daug komercijos ir nebėra filosofijos. Be jos mes nieko nepadarysime. Galima paversti žmogų svorių kilnotoju, tačiau jis turi gauti informacijos, kas jam yra naudinga. Komercija, kai jos per daug, erzina. Kai matai, jog negali pakeisti susiformavusių klubų veiklos, gali tik viena – imti ir padaryti taip, kaip pats įsivaizduoji. Ką tik Gargžduose, Klaipėdos g. 1, duris atvėrė nauja fitneso studija. Ją kurti paskatino bendraminčiai Rimantas Lukošius, Romualdas Milė, buvęs Klaipėdos kultūrizmo federacijos pirmininkas. Trejus metus lankausi Viktoro Kuros, savo ugdytinio, klube „Viktorija“, tačiau mes nekonkuruosime, klubai šiek tiek skirsis.
– Ar sportas – vienintelis Jūsų pomėgis?
– Sportas, muzika ir darbas – mano gyvenimo banginiai. Vertinu gerą skambesį, o ne klausymąsi iš telefono – tai zirzalas, kuris kenkia sveikatai. Muzika, kaip ir knygų skaitymas, yra kultūros dalis. Jei sugebame pasinaudoti, tai padeda mūsų sveikatai, nervų sistemai. Muzikos virpesiuose, kurie paliečia sielą, galima rasti atsakymus. Nuo mažens mėgau piešti, todėl džiaugiuosi, kad viena dukra pasirinko studijas Dailės akademijoje. Kita dukra, kaip ir aš, inžinerinės specialybės atstovė. Kiekvienas turime kurti savo pasaulį ir jį spalvinti, kitaip jis bus menkavertis. Puiku, kai pomėgis ir darbas sutampa.
Kalbėjosi Laima ŠVEISTRYTĖ
