Lėlių namelių restauratorė tvarumo virusu užkrėtė šeimą
Dituviškė Sigita Gramalienė su įkvėpimu restauruoja senus lėlių namelius, įrengia juos naudotuose lagaminėliuose ir kuria naujus. Kūrybinga moteris naudoja atraižas, įvairių medžiagų likučius, nebereikalingus senus daiktelius. „Tai gamtos tausojimas ir tvarus gyvenimo būdas. Skatinu mamas kuo taupiau padaryti žaislų vaikams, kad būtų įdomi jų vaikystė“, – kalbėjo naginga restauratorė.
Sugrįžimas į vaikystę
Atrasti šį pomėgį S. Gramalienei padėjo dukrelė Toma, kuriai šešeri. Ji ir į Dituvos biblioteką mamą atvedė: mergaitė mokosi skaityti ir labai traukia knygos. Bibliotekininkė Jurgita Butkė, sužinojusi, kad Sigita restauruoja, kuria lėlių namelius, paskatino ją čia surengti parodėlę „Sugrįžimas į vaikystę“. Seni lagaminėliai, kadaise naudoti smulkiems daiktams sudėti, dabar paversti lėlių namais: tapetais išklijuotos sienos, sudėtos grindys, yra miniatiūriniai baldai, virtuvės įranga, indai – sukurta aplinka, tikrųjų namų imitacija. Bet lagaminėlį uždarius, tvarka sugriūva – ją reikia atkurti, kad namų gyventojai zuikučiai ar kiti personažai čia būtų laimingi. Nelengva, bet tvarkytis namuose vaikus motyvuojanti užduotis.
S. Gramalienė prisiminė, kad „žaisti“ su lėlių namais ji pradėjo prieš pusketvirtų metų, kai tėtis Tomai nupirko lovytę su namuko imitacija – lentynėle. „Pradėjome su dukrele dėlioti baldelius – gal manyje atsiskleidė užslėptas mažos mergaitės, norinčios žaisti, jausmas? Juk mūsų šeimoje augo du sūnūs – vienam 19-a, kitam 15-a, o Toma – pagrandukė, – atskleidė Sigita. – Nupirkau pirmą paprastą lėlių namelį, bet pamačiau, kad jai neįdomu žaisti – klausinėjo, kodėl nėra užuolaidų. Vyras patarė tapetais išklijuoti sienas, sudėti grindis.“
S. Gramalienė pradėjo internete domėtis, ką mamos daro, kad lėlių namais sudomintų vaikus, kad šis žaidimas būtų turiningas, įtrauktų mažuosius. Pirmasis namelis buvo minimalistinis: Sigita tapetais išklijavo sienas, sudėjo grindis – įrengė kaip tikrą namą, bet dukra žaidė neilgai – mama suprato, jog reikia kažko įdomesnio.
Kasdienybės imitacija
„Esu iš tų žmonių, kurie palaiko tvarumą – perku dėvėtus drabužėlius, žaislus iš „antrų rankų“, lankausi dėvėtų daiktų turguje, internetu perku naudotus daiktus. Mūsų šeima – už tvarų gyvenimą, už gamtos tausojimą, – kalbėjo žaislų restauratorė. – Ir kitas mamas skatinu pirkti tvarią dovaną: nebūtinai per gimtadienį dovanai pirkti naują žaislą. Dabar populiaru dovanoti lagaminėlį – lėlių namelį su visu turiniu, atspindinčiu kasdieninę šeimos gyvenimo aplinką.“
Pasak jos, šiuolaikiniai vaikai visko turi, bet įdomių lėlių namelių – ne. Parduotuvėse parduodami šalti: baldai nupiešti ant sienos, pastatytas tik staliukas, lovytė. „Vaikams neįdomu, nes jie negyvi, – pastebėjo dituviškė. – Pasiūlau mamoms atgaivinti lėlių namelį. Vaikas, gavęs suremontuotą, su atnaujintais baldeliais, papildytą miniatiūrinėmis interjero detalėmis, naujais rūbeliais aprengtus gyventojus – zuikius ar pelytes, labai apsidžiaugia.“
S. Gramalienė kuria gyvą miniatiūrinį lėlių namelį: jame yra viskas, ko reikia lėlės gyvenimui. Šeimos būsto imitacija, kur vaikas žaisdamas mokosi tvarkytis, ruošti valgį, skalbti rūbelius, traukia mažųjų dėmesį. Šie žaislai patinka įvairaus amžiaus mergaitėms ir berniukams. Sigita pastebėjo, kad vaikas, nesusikaupiantis ties vienu žaislu, lėlių namelyje gali žaisti visą dieną.
„Mane tai įkvepia, – prisipažino Sigita. – Mačiau, kaip į biblioteką su mama atėjusi ketverių metų mergaitė taip įsijautė žaisdama parodoje eksponuojamame lėlių namelyje, kad aplinkui nieko nematė. O kai reikėjo eiti namo, apsipylė ašaromis.“
Skatina pailginti žaislų amžių
Lėlių namelių restauravimą S. Gramalienė vadina žaidimu. „Vaikystėje neturėjau lėlių namelio – tuomet jų mados nebuvo. Šią spragą dabar užpildau“, – šypsojosi pašnekovė.
Tačiau viso pasaulio mergaičių trokštamą Barbę ji buvo nusipirkusi už ilgai taupytus pinigus. „Mano tėtis, nagingas stalius, tada padarė baldelius, – prisiminė Sigita. – Dabar savo pomėgiu užkrėčiau ir jį.“
Restauratorė nupirko medžio atraižų, ir tėtis sumeistravo mažų namelių. Sigita juos įrengia – „sumūrija“ židinį, gamina miniatiūrinius baldus, minkštasuolius, net apšvietimą įrengia stengdamasi, kad šie nesiskirtų nuo tikrų namų. Iš modelino ar molio lipdo miniatiūrinius indus, iš sagų, karolių dėlioja interjero detales. Iš atraižų siuva lovelėms apklotus ir pagalvėles, savo megztais rūbeliais aprengia gyventojus – lėles.
Ji naudoja audinių skiauteles, siūlų atliekas, nebereikalingas sagas, karolius, tapetų atraižas. Iš jų gimsta nepaprasti, turtingi lėlių nameliai. Pomėgis susijęs su tausojimu, tvariu gyvenimu.
Sigitai padeda ir jos mama – ardo nebedėvimus megztinius ir neria lėlėms apklotus, kilimėlius ir kitas detales. „Fantazijos, kūrybiškumo jai netrūksta – jos galvoje kirba įdomių idėjų, – patikino Sigita. – Iš jos esu paveldėjusi kūrybiškumą.“
S. Gramalienė turi idėją įrengti nedidelį skaitymo kampelį lėlei, suka galvą, kur galėtų apgyvendinti pelytę – su tėčiu jau turi projektą jį pagaminti iš gamtinių medžiagų – šakų, samanų. Ji dalijasi patirtimi su kitomis mamomis, kad iš senų daiktų galima daug ką padaryti.
Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
