Tradicinio bitininkavimo principus – į šiuolaikinį bityną
Muziejininkas Marius Mockus, turintis daug veiklų, atsipalaiduoja savo bityne Uždvario kaime. Įsijungęs į Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenę „Midutis“, jis užsikrėtė bitininkystės muziejaus įkūrimo idėja ir pradėjo gilintis į Lietuvos bitininkystės istoriją. Pirmieji žingsniai žengti – parengtas projektas rajono Savivaldybei finansinei paramai gauti, meistraujami senovinio tipo aviliai, kaupiama literatūra ir eksponatai.
Saldus užsiėmimas
Uostamiestyje užaugęs M. Mockus su bitininkavimo paslaptimis susipažino lankydamasis pas senelius kaime. „Mes, vaikai, stovėdavome prie bičių avilių, stebėdami jų gyvenimą – buvo labai įdomu“, – šypsojosi Marius.
Ši vaikystės patirtis virto saldžiu pomėgiu. Beveik prieš 6 metus su šeima atsikraustęs į atokų Uždvario kaimą Judrėnų seniūnijoje, jis įsigijo kelis bičių avilius, o dabar jo bityne šios gyvena dvidešimtyje avilių. „Bitininkystė – maloni papildoma veikla. Nesu profesionalas, bet domiuosi šia sritimi“, – atskleidė Gargždų krašto muziejaus istorikas M. Mockus.
Jis planuotų turėti 50 bičių šeimų, bet Lietuvoje galima išgyventi turint ne mažiau kaip 100–200. „Bitininkystėje pastaraisiais metais didelė konkurencija – į Europos Sąjungą įvežama daug pigaus, dažniausiai suklastoto, medaus iš Kinijos, kurio kaina neįtikėtina. Konkurenciją didina ir ukrainiečiai, gerai išplėtoję bitininkystę savo šalyje. Iš to besiverčiantiems mūsų bitininkams sudėtinga“, – dėstė pašnekovas.
Avilys gali kainuoti apie 200 eurų, įranga taip pat brangi, o dar patalpų įrengimas, medaus paruošimo vieta ir kita. M. Mockus sakė po truputį investuojantis į savo smulkų bityną. Šiemet išskirtiniai metai jo bitininkavimo istorijoje: prisuko 420 litrų (apie 600 kg) medaus, kurį išgraibstė nuolatiniai pirkėjai vos tik iškopinėjus. Mėgėjas bitininkas patikino, kad dėl realizavimo sunkumų niekada nekilo.
Liepų medaus legenda
„Gyvename dėkingoje vietoje: supa miškai, dirvonuoja laukai, kur žydi laukiniai žolynai. Jų įvairovė turi įtakos medaus skoniui, kokybei, sudėčiai“, – kalbėjo Uždvario kaimo gyventojas M. Mockus. Jo teigimu, Judrėnų seniūnijoje šiais metais buvo ypač palankios sąlygos bitininkystei – pirmą kartą bitininkavimo istorijoje bitės prinešė gryno liepų medaus. „Mūsų miškuose žaliuoja daug laukinių liepų – jos kitokios nei pasodintos parkuose. Oro sąlygos liepų žydėjimo laikotarpiu buvo puikios. Ne kasmet bitės gali iš jų tiek prinešti nektaro – tai priklauso nuo drėgmės, saulės, šilumos. Pernai liepų medus nebuvo toks grynas, o šiemet – legendinis.“ Daugiau nei 120 litrų mėtų poskonį turinčio liepų medaus pirkėjai išgraibstė per kelias dienas.
Pasak M. Mockaus, gausus ir pavasarinio medaus derlius. „Jis šviesus, o rudeninis – tamsus, vertinamas dėl to, kad nesikristalizuoja, – kalbėjo jis. – Turime ir specifinio skonio grikių medaus, kuriame gausu vertingų mineralinių medžiagų.“
Mockų šeima, kurioje auga keturios atžalos, daug medaus suvalgo.
Bitininkų muziejaus vizija
Muziejininką M. Mockų, puoselėjantį smulkų bityną, patraukė Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenės „Midutis“ idėja įkurti šio krašto bitininkų muziejų. Tapęs bendruomenės nariu, įsijungė į jos veiklą, pradėjo gilintis į Lietuvos bitininkystės istoriją, ieškoti informacijos apie bitininkavimą praėjusiame amžiuje ir ketina jo idėjas pritaikyti šiuolaikinėje bitininkystėje.
Muziejininkystės ir bitininkavimo principus išmanantis Marius pasižadėjo surinkti medžiagą stendams, pradėjo ieškoti eksponatų, literatūros. „Išlaikyti muziejų būtų sudėtinga, – kalbėjo pašnekovas. – Kilo mintis gražioje aplinkoje įkurti parodomąjį bityną, kurį galėtume parodyti atvykusiems užsieniečiams. Iš realizuoto medaus be didelių dotacijų galėtume išlaikyti muziejų.“
Bet, anot muziejininko, neįdomu ten, kur bitininkaujama paprastais principais. Kilo mintis atsigręžti į bitininkavimo tradicijas – įkurdinti bites senoviniuose aviliuose. Tai pakurstė brolio pranciškono Jeronimo Pečkaičio veikla: 20 amžiaus pradžioje Kretingos pranciškonų vienuolyno sode jis įsteigė bityną.
Tėvas J. Pečkaitis Kretingos krašto bitininkus vienijo bendrai bitininkavimo veiklai, ragino dalintis patirtimi, rengė jiems kursus, kur aptardavo, kokie aviliai turėtų būti. 1921 m. jis išleido išsamų bitininkavimo vadovėlį „Bitininkas“, kurį neseniai iš naujo išleido Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenė „Midutis“.
Knygelėje buvo avilio aprašymas, o brėžinio – ne. M. Mockus pasistengė jį padaryti.
„Dėkinga plokščia avilio siena, kurioje galima įamžinti Lietuvos bitininkystės pradininkus, žinomus bitininkus išgraviravus atminimo ženklus“, – dėstė muziejininkas. Šie seno tipo mediniai aviliai iš vidaus tarp sienų apšiltinti ruginiais šiaudais. „Senųjų bitininkų teigimu, šiuose aviliuose įkurdintų bičių gyvenimas skiriasi nei įprastuose, jos čia gerai žiemoja, tačiau reikia patiems įsitikinti, – kalbėjo M. Mockus. – Pritaikę senus bitininkavimo principus stebėsime, kaip gyvena bičių šeimos.“
Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenė „Midutis“ pateikė projektą rajono Savivaldybei, kad gautų finansavimą senovinių avilių gamybai. M. Mockus jau pradėjo šiuos meistrauti. Jis turi sukaupęs nemažą vertingų senų knygų ir leidinių kolekciją apie bitininkystę. Iš jų semiasi idėjų, kurias nori pritaikyti šiuolaikiniame bityne.
Virginija LAPIENĖ
