LAMMC ŽI Vėžaičių filialas: 90 metų svarių mokslinių tyrimų
Amžių sandūroje ir reorganizacijų sūkuryje garbingai permainas įveikęs Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės instituto (LAMMC ŽI) Vėžaičių filialas šiomis dienomis švenčia 90-ąją įkūrimo sukaktį. Dar ano šimtmečio pirmoje pusėje pradėję nuo kuklios Samališkės bandymų stoties, o per dešimtmečius išaugę iki žinomo mokslo centro, Vėžaičių filialo mokslininkai garsėja svarbiausiu savo darbų objektu – natūraliai rūgštaus dirvožemio tyrimais.
Svarbios temos ir seminare, ir konferencijoje
Jubiliejaus proga antradienį Vėžaičių filialo mokslininkai kartu su Klaipėdos universiteto mokslininkais surengė didelio auditorijos susidomėjimo sulaukusį seminarą „Organinių ir kalcingų medžiagų vaidmuo plėtojant tvarų žemės ūkį rūgščiuose dirvožemiuose klimato kaitos sąlygomis“. Seminare aptartos meteorologinių sąlygų kaitos tendencijos Vakarų Lietuvos regione, dirvožemio rūgštingumo reguliavimo vaidmuo anglies kaupimo procesuose, kompostų reikšmė dirvožemio ekosistemai, kalcingų medžiagų reikšmė dirvožemiui ir augalams, kalkinių medžiagų gamyba. LAMMC ŽI Vėžaičių filialo direktorė dr. Danutė Karčiauskienė akcentavo svarbias seminaro temas, kurios aktualios stiprinant tvarų ūkininkavimą dabartinėje ekosistemoje. „Pagrindinis žemės ūkio sektoriaus tikslas – užtikrinti pakankamą aukštos kokybės maisto kiekį gyventojams, kartu išlaikant pusiausvyrą tarp tvarumo ir produktyvumo. Norint tai pasiekti, būtina derinti inovacijas su tradicinėmis žiniomis“, – taip pat mintimis iš šios savaitės pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje surengtos tarptautinės mokslinės konferencijos dalijosi dr. D. Karčiauskienė. Beje, ji pasidžiaugė, kad tarptautinėje konferencijoje garbingai skambėjo ir Vėžaičių filialo jubiliejus.
Kukli pradžia Samališkėje
LAMMC ŽI Vėžaičių filialo direktorė dr. D. Karčiauskienė jubiliejiniame vakare visiems, kurie kūrė, augino ir stiprino Vėžaičių filialo mokslinius tyrimus ir įgyvendino strategines kryptis, nuoširdžiai padėkojo ir apžvelgė rūgščių dirvožemių mokslinių tyrimų istorinės raidos etapus.
Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Očaparovskio darbai dirvožemio kalkinimo tema paskatino imtis bandymų laukų ir stočių tinklo Lietuvoje įgyvendinimo. Šiam darbui buvo įsteigta mokslų daktaro Jurgio Krikščiūno vadovaujama Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaiga prie Žemės ūkio rūmų.
Tarpukariu Lietuvoje buvo įkurtos net 8 bandymų stotys, tarp jų ir Samališkės bandymų stotis (1935–1940 m.). Kukliame mediniame pastate prisiglaudusi stotis, kuriai itin stigo inventoriaus, buvo įkurta tuometinės Kretingos apskrities Gargždų valsčiaus Vėžaičių dvaro Samališkės palivarke. Stočiai buvo išpirkta 72 ha rūgščių priemolio ir priesmėlio dirvų. Moksliniai tyrimai buvo itin aktualūs didinant derlių apimtis. Mat ūkininkauti pajūrio krašte buvo itin sudėtinga: vėlyvas, šaltas ir sausas pavasaris, pernelyg lietingas ruduo, akmenuoti laukai, rūgštūs, išplauti, neturtingi maisto medžiagų dirvožemiai.
Samališkės stoties mokslinė veikla prasidėjo laukų melioravimu, kuriuose vėliau kasmet buvo rengiama daugiau nei po 20 bandymų, kurių patikimumas, kaip rašė agronomas S. Sikorskis, buvo mažas.
Įrodyta kalkinimo reikšmė
Pokario laikotarpiu (1947–1965 m.) Samališkės bandymų stoties žemės plotas buvo išplėstas iki 300 ha ir įrengta daugiau nei 10 ilgalaikių lauko bandymų, tarp jų ir iki šių dienų tebevykdomas „Kalvaičio vardo kalkių normų bandymas“. Skirtingai nuo prieškario bandymų buvo atliekama dirvožemio ir augalų analizė, leidusi spręsti apie dirvožemio savybių dinamiką ir įvairius pakitimus augaluose nuo kalkinimo. Dr. D. Karčiauskienė atkreipė dėmesį, kad minėtu laikotarpiu iš sukauptų eksperimentinių duomenų parašyta ir 1967 m. apginta pirmoji disertacija. Mokslininkė Marija Kalvaitienė disertacijoje nagrinėjo optimalias kalkinių trąšų normas ir kalkinimo efektyvumą Lietuvos vakarų zonoje. Vienas iš svarbiausių to laikotarpio pasiekimų yra tai, kad nustatytas didelis kalkinimo efektyvumas daugeliui vertingų žemės ūkio augalų derliui: pavyzdžiui, žieminių kviečių grūdų derlius padidėjo 9,4 cnt/ha, vasarinių kviečių – 6,4 cnt/ha. Įrodyta, kad, ypač Žemaitijos zonos dirvožemiuose pakalkinus ir patręšus normaliomis organinių ir mineralinių trąšų dozėmis, derlius gaunamas žymiai didesnis negu tai darant mažomis trąšų dozėmis.
„Aukso amžiuje“ – net 70 mokslo darbuotojų
Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo 1965–2010 m. laikotarpį dr. D. Karčiauskienė įvardijo „aukso amžiumi“. Tuo metu pastatytas ir naujas filialo pastatų kompleksas su aktų, konferencijų sale. Vėžaičių filiale tuo metu dirbo 70 mokslo darbuotojų, kurie priklausė 4 sektoriams: kalkinimo ir tręšimo, žemdirbystės, žolininkystės, analitinės laboratorijos. „Visi trys filialo pastato aukštai šurmuliuote šurmuliuodavo: čia vyko tyrimai, eksperimentai, diskusijos“, – prisiminė dr. D. Karčiauskienė.
Minimu laikotarpiu buvo apibendrinti daugiau nei pusės amžiaus mokslo ir praktikos pasiekimai, išleistos 5 monografijos, apgintos 43 daktaro ir 4 habilituoto daktaro disertacijos.
Svarbiausia mokslinė kryptis – dirvožemio rūgštėjimo procesų analizė ir kalkinimo efektyvumo tyrimai. Filialui (1965–1989 m.), kuris garsėjo ne tik mokslo, bet ir kultūrine veikla, energingai vadovavo dr. Vytautas Knašys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis tapo pirmosios Vyriausybės žemės ūkio ministru. 1989–2010 m. filialo mokslininkams vadovavo dr. Stasys Bernotas. Dirvožemio rūgštėjimo procesai bei kalkinimo tyrimai atkūrus šalies Nepriklausomybę tapo itin aktualūs, kai Lietuvoje įsivyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Tuo metu kalkinimo darbų apimtys labai sumažėjo, o vėliau šie darbai buvo net sustoję. Tuomet prasidėjo dirvožemių rūgštėjimas ir su juo susijusios kitos neigiamos dirvosauginės bei aplinkosauginės problemos.
Stiprina pagrindinę tyrimų kryptį
Pristatydama Vėžaičių filialo raidą dr. D. Karčiauskienė akcentavo, kad 2010–2025 m. Lietuvos agrarinių ir miškų centro Žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale išliko pagrindinis filialo mokslinių tyrimų objektas: natūraliai rūgštus dirvožemis ir su juo susijusi tematika. Tad ir šiandien mokslininkams tenka itin svarbus vaidmuo – tiksliaisiais ir taikomaisiais demonstraciniais tyrimais pagrįsti tvaraus dirvožemio naudojimo agroekosistemoje technologijas. Gauti tyrimų duomenys apibendrinami monografijose, mokslo straipsniuose, pranešimuose šalies ir tarptautinėse konferencijose, projektuose ir programose. Pastaruoju laikotarpiu buvo parašyta monografija (autorius prof. habil. dr. Steponas Čiuberkis) ir apgintos 5 daktaro disertacijos, vykdyta ir koordinuota 12 tarptautinių ES finansuojamų projektų.
„Didžiuojamės visais savo mokslininkų, tarp kurių yra ir 4 valstybinių premijų laureatai, darbais ir pasiekimais. Mūsų mokslininkai – nepaprastai darbštūs ir produktyvūs. Štai šviesaus atminimo prof. habil. dr. S. Čiuberkis yra paskelbęs net apie 600 mokslinių ir 140 mokslo populiarinamųjų straipsnių žemės dirbimo ir segetalinės floros tyrimų tematika. Dr. Gintaras Šiaudinis įrengė energetinių augalų kalkinimo ir tręšimo ilgalaikius eksperimentus, o duomenis publikavo aukšto lygio tarptautiniuose žurnaluose. Gaila, kad jam nebebuvo lemta sulaukti Vėžaičių filialo 90-ųjų metinių šventės, nors metų pradžioje apie tai dar kalbėjomės“, – jubiliejiniame renginyje jautriai prisiminė LAMMC ŽI Vėžaičių filialo direktorė dr. D. Karčiauskienė. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, kuriam dabar priklauso ir Vėžaičių filialas, – valstybinis mokslinių tyrimų institutas. Centro strateginis tikslas – vykdyti žemės ūkio mokslų srities agronomijos ir miškotyros bei su jomis susijusių ekologijos ir aplinkotyros, biologijos, biofizikos, botanikos, zoologijos krypčių mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.
Centre ir jo padaliniuose 2024 m. pabaigoje dirbo 446 darbuotojai – iš jų 184 mokslo darbuotojai, studijavo 67 doktorantai. Vėžaičių filiale šiuo metu dirba 17 darbuotojų.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
