Teatrologė J. Grigaitienė: „Teatras – tai žmogaus išpažintis žmogui“
Teatrologė, režisierė ir pedagogė, Klaipėdos universiteto dėstytoja, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Grigaitienė beveik tris dešimtmečius atsidavusi scenos menui ir jaunų žmonių ugdymui. Ji, gimusi ir augusi Gargžduose, teigia, kad būtent čia įsižiebė pirmosios kūrybinės kibirkštys – nuo improvizuotų vaikystės spektaklių Pušų gatvėje iki brandžios patirties Gargždų kultūros centre. Šiandien ji ne tik formuoja būsimų filologų – režisierių, teatro pedagogų kartas universitete, bet ir įkvepia bendruomenę Birbinčiuose, kurioje teatras tapo gyvos kaimo kultūros ašimi. Apie pirmuosius žingsnius, teatro misiją ir šiuolaikinio žiūrovo lūkesčius – pokalbis su dr. J. GRIGAITIENE.
Nuo Pušų gatvės – iki scenos
– Kada ir kaip prasidėjo Jūsų kelias teatre – kas sužadino tą pirmąją kibirkštį?
– Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Gerai prisimenu, kad galėdavau valandų valandas žiūrėti televizijos spektaklių įrašus, nes teatrai retokai apsilankydavo Gargžduose. Vaikystės, jaunystės dienas praleidau Gargžduose, Pušų gatvėje. Niekada neturėjau ambicijų būti aktore, tik režisiere, kuri galėtų komanduoti kitiems. Tad pirmuosius režisūros bandymus pradėjau su savo gatvės draugais kaimynais. Ant tvoros išsitiesėme lovos užtiesalą, iš porolono padariau pirmąsias lėles. Sukvietėme žiūrovus iš aplinkinių gatvių ir vaidinome šiuolaikinę pasaką apie ančiukus. Pavadinimo nebepamenu. Svarbiausias akcentas, suteikęs premjerai solidumo, buvo bilietai. Kiek vyresnė kaimynų mergaitė siuvamąja mašina skersai išilgai sudygsniavo tuščią sąsiuvinį langeliais ir padarė, kaip man tada atrodė, tikrų tikriausius, tiesiog tobulus teatro bilietus. Ji buvo ir pirmoji gatvės teatro administratorė bei kasininkė, kuri plėšė bilietų šakneles ir leido žiūrovus į pasirodymą. Entuziazmas buvo didžiulis. Kartą net mamos išeiginę suknelę sukarpiau vardan didžiojo meno (juokiasi).
Dėkinga likimui, kad mano tėvai Vytautas ir Natalija Petruškevičiai buvo labai geranoriški, tolerantiški žmonės, kurie atlaidžiai žiūrėjo į nekaltas savo vaikų išdaigas, davė visišką laisvę kurti ir atskleisti savo prigimtinius talentus bei gebėjimus.
Tikroji teatro kelionė prasidėjo 1976 metais tuometinio Statybinių medžiagų kombinato naujuose kultūros namuose įsteigus lėlių teatrą, kuris tapo tikru traukos centru daugeliui Gargždų miesto vaikų. Tikra Dievo dovana, kad juose pradėjo dirbti ką tik režisūros studijas Klaipėdoje baigusi talentinga režisierė, dailininkė, dramaturgė Jūratė Januškevičiūtė, kurią vadinome „mūsų Vadovė“. Išskirtinė, šviesi asmenybė, savo teatrinę karjerą pradėjusi Gargžduose, o vėliau Klaipėdos fakultetuose išugdžiusi kelias profesionalių lėlininkų laidas ir jų pagrindu kartu su bendraminčiais sukūrusi profesionalų lėlių teatrą uostamiestyje, kuris dabar gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai buvo tikra vaidybos, režisūros, savęs pažinimo, bendravimo, apskritai gyvenimo bei žmogiškumo brandos mokykla. Kiek per tuos septynerius metus patirta džiugių akimirkų, juoko, nuotykių, bendrystės repeticijų metu, kiek suvaidinta spektaklių, dalyvauta festivaliuose. Beje, kelias iki mylimo teatro būrelio nebuvo artimas. Tekdavo kulniuoti bet kokiu oru keletą kartų per savaitę apie 2,5 kilometrų pirmyn ir atgal.
Kūrybiniai atradimai rajone
– Gyvenate Klaipėdos rajone, esate dirbusi Gargždų kultūros centre. Kuo Jums artima ši vieta – kaip ji įkvepia kūrybai?
– Po režisūros studijų keletą metų pagal paskyrimą dirbau Gargždų kultūros centre vyresniąja metodininke teatriniam menui. Teko kuruoti, teikti metodinę pagalbą dramos kolektyvams Klaipėdos rajone. Nors liaudyje sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, bet man pasisekė. Radau jau susiformavusį brandų kolektyvą, kuris priėmė mane šiltai, kaip į draugišką šeimą. Tuo laiku kartu su vyresnės kartos gargždiškiais gerai pažįstamais žmonėmis ir žymiais mėgėjų teatro aktoriais Juozu Gutausku, Andriumi Adomaičiu, Morta Lymontiene, Pranu Misiumi ir kt. pastatėme keletą senosios dramaturgijos komedijų: Vydūno „Nūmanė“, Fromo Gužučio „Gudri našlė“, B. Sruogos „Pagunda“.
Manau, kad pagrindinis mano nuopelnas, jog tuo metu išvedžiau teatrą iš scenos dėžutės į netradicinę erdvę. Visada žavėjo Gargždų parkas, Minijos slėnis su įstabiu upės vingiu. Joninių šventės proga slėnyje ant pat Minijos upės kranto ir parodėme šiuos spektaklius. Suplaukdavo minios žmonių, susėsdavo patogiai ant kalnelio ir įdėmiai stebėdavo vaidinimą. Iš šalies žiūrint ši erdvė atrodė tarsi maža amfiteatro lietuviška versija. Po daug metų ratas vėl apsisuko. Taip jau gyvenimas susiklostė, kad gyvenu Birbinčių kaime, kuris garsėja rajone draugiška ir kūrybinga bendruomene. Šaunių kaimynų iniciatyva įsteigėme bendruomenės teatrą, kuriame vaidina beveik pusė kaimo. Pastatėme dar 1925 metais parašytą, tačiau vis dar aktualumo neprarandančią B. Sruogos komediją „Pagunda“. Tad šiemet sukanka lygiai šimtas metų nuo veikalo sukūrimo. O aš simboliškai sugrįžau į savo karjeros pradžią, nes pakartojau prieš daugiau kaip tris dešimtmečius su žymiais teatro entuziastais parengtą spektaklį. Iniciatyvių kaimynų raginti tikrai netenka. Patys prisigalvojame įvairių gražių teminių švenčių, išvykų, edukacijų. Pavyzdžiui, šiemet rugpjūčio 9 dieną septintą kartą surengta tradicinė Baltoji vakarienė, kurioje skambėjo dainos, šoko kaimynų vaikai, dalyvavo ne tik baltai pasidabinę kaimynai, bet ir garbūs svečiai – Seimo nariai ir atstovai iš kaimyninių bendruomenių. Tad nuo Gargždų labai neatitolau, jau septyniolika metų esu šio rajono gyventoja, domiuosi ir pagal galimybes su studentais ar Birbinčių bendruomene dalyvauju švietėjiškoje-kultūrinėje rajono veikloje.
Ugdo jaunąją kartą
– Esate ilgametė KU dėstytoja ir puikiai sutariate su jaunaisiais teatralais. Kaip pavyksta atrasti ryšį su šiuolaikiniu jaunimu?
– Klaipėdos universitete dirbu beveik 30 metų, išleidau keturias lietuvių filologų ir režisierių laidas. Džiaugiuosi, kad nemažai kūrybingų, darbščių ir motyvuotų studentų dirba pagal specialybę lietuvių ir / ar teatro mokytojais, vaikų ir jaunimo teatrų režisieriais, renginių vedėjais. Ilgametis kūrybinis darbas su jaunimu neleidžia sustabarėti, skatina nuolat tobulėti, judėti į priekį, nesustoti. Aš mokau, bet dar daugiau pati mokausi iš jaunų žmonių. Studentai yra pagrindiniai idėjų generatoriai, jaunatviškos energijos donorai ir kūrybinio įkvėpimo šaltiniai.
– Gal turite įsimintinų istorijų iš darbo su studentų trupėmis?
– Šiuolaikinis jaunimas, palyginti su mano karta, yra daug atviresnis, laisvesnis, drąsesnis. Nestokoja empatijos, geranoriškumo, atjautos. Tačiau po mokyklos labai jaučiasi intelektualinės spragos literatūros, dailės, muzikos, apskritai bendrojo kultūrinio išprusimo srityje. Todėl studijų metu tenka ne tik profesines teatrines žinias gilinti, bet įdėti nemažai pastangų ir energijos, siekiant padėti studentams „užlopyti“ šias spragas. Kartais iš jaunų žmonių pasigendu didesnio smalsumo, atsakomybės ar asmeninės iniciatyvos. Mes patys veržėmės į spektaklius, parodas, koncertus, renginius. Dabar studentus reikia gerokai paraginti, pakviesti, sudominti. Turbūt kalta ne tik švietimo sistema, bet pati informacinė visuomenė, kurioje jaunas žmogus pasiklysta informacijos sraute ir nieko nebenori daugiau nei girdėti, nei matyti.
Svarbiausias vaidmuo – būti žmogumi
– Kuo šiandienos teatras skiriasi nuo to, kurį pati pažinote studijų metais? Ar keičiasi jo vaidmuo visuomenėje?
– Man atrodo, kad teatras pasikeitė ir esmės. Pakito ne tik teatro raiška, vizija, bet ir misija. Tačiau tai natūralu, nes laikas visiškai kitas. Sovietmečiu, kai galiojo žiauri cenzūra, talentingi to meto režisieriai E. Nekrošius, J. Vaitkus, J. Jurašas, P. Gaidys ir kiti scenoje naudojo ezopinę kalbą, kuria pasakydavo žiūrovams daug svarbių dalykų. Teatras buvo kaip šventykla, kupolas, po kurio skliautais rinkdavosi antisovietiškai mąstantys žmonės. Dažnai teatras stovėjo visuomenės priešakyje. Pavyzdžiui, taip dabar eskaluojamo poeto Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ buvo pirmieji tautos šaukliai, nuo scenos skelbę laisvės idėją ir vedę tautą į išsvajotą nepriklausomybę. Dabar, kai galima scenoje viską sakyti, daryti, atrodo, jog jauni režisieriai nebeturi ką pasakyti žiūrovui. Tiesiog reflektuoja savo asmenines traumas/problemas, užsiima kažkokia savirefleksija, kuri dažnai būna gana sekli, tamsi, negatyvi, nepakyla iki didžiųjų dramaturgų kūrybos aukštumų. Neatsitiktinai šiuo metu itin populiarus dokumentinis teatras. Anksčiau teatras kalbėjo sąlygine ezopine kalba, tolima nuo realybės. Dabar, atvirkščiai, teatras artėja arba tiesiog susilieja su pačiu gyvenimu. Pats gyvenimas tampa įdomesnis nei meninė fikcija.
– Esate minėjusi, kad teatro misija – kalbėti apie universalias žmogiškas problemas ir palaikyti tikrą žmogaus ryšį su žmogumi. Kokias temas, jūsų manymu, šiandien labiausiai turėtų kelti teatras, kad šiuolaikinis žiūrovas jas priimtų kaip savo dvasinę išpažintį?
– 2009 metais teko laimė bei didelė atsakomybė pakalbinti garsų režisierių disidentą Joną Jurašą ir parengti interviu tuo metu ėjusiam teatro žurnalui „Lietuvos scena“, kurio redaktore-sudarytoja penkerius metus buvau. Tada mane labai nustebino viena režisieriaus pasakyta frazė: „Aš supratau, kad vienintelis dalykas, vardan ko dar verta šiandien laužyti ietis, tai kalbėti apie universalias žmogiškas problemas, tiesti komunikacinius tiltus tarp žmonių. Teatras gali būti paskutinis komunikacinis ryšys, siejantis vieną žmogų su kitu. Žmonės pavargo nuo internetinio ryšio, nuo informacijos pertekliaus. Paprastą žmogaus ryšį su žmogumi palaiko tik teatro menas. Teatras – vienintelė meno rūšis, kada žmogus viešai atlieka išpažintį prieš žmogų, prieš publiką ir kartu išprovokuoja žiūrovus atlikti dvasinę išpažintį. Kai pataikai žiūrovui tiesiai į širdį, tai supranti, kad tuomet žmonėms teatras pasidaro kaip religija. Šito man trūksta visame pasaulyje ir ypač Lietuvoje.“ Tuomet, prieš gerą dešimtmetį, tai skambėjo pernelyg pakiliai ir utopiškai, tačiau šiandien tai viena mėgstamiausių mano citatų. Po kiekvienu garsaus režisieriaus žodžiu pasirašau besąlygiškai.
– Jei tektų suvaidinti vieną vienintelį vaidmenį – kas jis būtų ir kodėl?
– Kaip mano šviesaus atminimo tėvelis, nepaprastai geras ir sąžiningas, ilgametis Klaipėdos rajono melioracijos valdybos viršininkas Vytautas Petruškevičius nuolat kartodavo: „Svarbiausia būk geru žmogumi.“ Tokį „vaidmenį“ ir norėčiau kiekvieną mielą dieną kurti. Deja, ne visada tai pavyksta atlikti tobulai.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
