Nostalgiškas gimnazijos suolas
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos XVI laidos abiturientai atsisveikina su mokykla.
Atmintis – tarsi labirintas, jungiantis mus su potyriais, kurie išnyko praeityje. Paskutinio skambučio proga vartome Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos XVI laidos istorijos lapus kaip laiko ženklus. Ant vakarykščių istorijų kasdien gula naujos, taip prisiminimus stumdamos tolyn. Atmintis, praeitis ir istorija susijungia per laiką.
Klausydami improvizuotų mokinių pristatymų tarsi praveriame gimnazijos laiko duris, pasivaikščiojame jos koridoriais, susipažįstame iš naujo su išeinančiais gimnazistais, sužinome jų prisiminimus, kaip susiklosčiusios aplinkybės nulėmė jų mokyklinį gyvenimą. Tai pirmoji abiturientų laida, kuri beveik metus užauginta „Zoom“ aplinkoje bei, kaip pastebėjo gimnazijos direktorė Laima Navickienė, sudėtingomis sąlygomis.
Auklėtojos Laimos Rėbždienės paskutinėje pamokoje išsakyti žodžiai ir priminti laiškai su gimnazistų emocijomis. Besisukantys kaip karuselė mokslo metai atvedė į Veiviržo slėnį, kur ramus parkas prisimena mus, abiturientų šventę. Kad gera čia matyti būrį jaunų, talentingų žmonių, padėkoti mokytojams, tėvų vardu sakė Lolita Žemgulienė. Pasak abiturientų atstovės Linitos Rėbždaitės, pedagogai parodė, koks didelis ir įdomus šis pasaulis, kuriame, be kita ko, tegyvuoja draugystė ir mus sujungusi mokykla. Išlydintys mokiniai priminė dalykus, kurie nėra akivaizdūs projektuojant ateitį – šiandien tviskančias auksines žuveles pasaulyje nori suvalgyti tūkstančiai ryklių. Modernėjančiame pasaulyje turbūt nėra mokytumo dinastijos, tačiau pastebimos pastangos, išlieka artimųjų noras, kad vaikų gyvenimas būtų patogus.
Arūnas MIKALAUSKAS
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas
