Pamirštų skonių paieškos
E. Nurmi: „Senovinių valgių receptai atkuriami pagal archeologinius radinius, gaminama atkurtuose induose.“
Klaipėdiškė Edita Nurmi vadovauja įmonei, kuri gamina plieno konstrukcijas bei vamzdynus kruiziniams laivams, o laisvalaikį skiria vikingų epochos patiekalams gaminti. Panašiomis sąlygomis gyvenusių kuršių virtuvė irgi panaši. Senovinių valgių rekonstruktorė dalyvauja renginiuose ir, demonstruodama šį procesą, sulaukia stebėtino dalyvių susidomėjimo. „Jie gali laukti valandą, kad paragautų iš paprasčiausių produktų, bet neįprastomis sąlygomis iškepto valgio, ir atrastų seniai pamirštą skonį“, – kalbėjo E. Nurmi.
Receptai atkuriami pagal radinius
Už suomio ištekėjusi E. Nurmi keturioliktus metus gilinasi į baltų genčių, o tarp jų ir kuršių istoriją, analizuoja jų gyvenimo būdą, kultūrinį paveldą. „Pastaruosius 6 metus esu dėmesį sutelkusi į senovinius patiekalus iš vikinginio laikotarpio (IX–XII a.), – dėstė senovinių valgių rekonstruktorė. – Receptai atkuriami pagal archeologinius radinius, skandinavų sagose randamus valgių aprašymus. Netgi gaminu pagal rastas duženas atkurtuose senoviniuose induose, naudoju daržoves, prieskonius, kurie, kaip patvirtino archeologai, buvo auginami tuo laikotarpiu.“
E. Nurmi dalyvauja įvairiuose renginiuose, kur demonstruoja senovinių valgių gaminimą. Žmonėms labai įdomu – gali laukti valandą ir ilgiau, kad paskanautų neįprastomis sąlygomis iškepto patiekalo. Mielai sutinka ir patys dalyvauti šiame procese.
„Šiemet karantino suvaržymai apribojo senovinių valgių gaminimo edukacijas – nepalankus metas rinktis bendraminčiams ir šnekučiuojantis ragauti senovinių patiekalų, kepti kūčiukus krosnyje“, – apgailestavo E. Nurmi.
Tačiau ji tikisi, kad bus atsigriebta kitais metais – pulką bendraminčių pasikvies į Dreverną, jau pastatytą edukacijų namą su dūmine krosnimi. „Joje kepsime istoriniuose šaltiniuose minimus advento patiekalus“, – patikino senovinių valgių rekonstruktorė.
Aukos patiekalas
Pernai Lapių kaimo turizmo sodyboje prieš žiemos šventes rinkosi ne tik lapiškės šeimininkės, kad sužinotų, kokie advento ir Kūčių valgiai buvo ruošiami tarpukario Lietuvoje. E. Nurmi akcentavo, jog nuo senų senovės ant Kūčių stalo pagrindinis patiekalas buvo kūčia. „Jo pavadinimas atsirado nuo žodžio kūtavoti, tai yra saugoti, globoti. Tai aukos patiekalas, valgomas pačių aukotojų“, – atskleidė E. Nurmi.
Ji akcentavo, kad ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Wolfenbütelio „Postilė“ – 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys. XIX amžiaus pabaigoje šis buvo rastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. „Šiame šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria su „Kūčiomis, grūdais, žirniais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno“, – atskleidė E. Nurmi.
Kūčios patiekalo pagrindinės sudedamosios dalys buvo perlinės kruopos, medus ir spanguolės. Senovinių valgių rekonstruktorei šią informaciją rasti padėjo nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas.
Pasak E. Nurmi, senovėje kūčiukai nebuvo tokie, kokius skanaujame dabar. „Tešlą maišė iš miltų ir šlakelio aliejaus, įbėrus aguonų, o vėliau pradėjo dėti sviesto, kiaušinių, – dėstė pašnekovė. – Buvo ir bemielių kūčiukų, verdamų vandenyje. Juos vadino „šlyžikais“, nes buvo slidoki.“
Pasninko palengvinimai
E. Nurmi, domėdamasi senoviniais valgiais, „Moters“ žurnalo, išleisto 1937 m., 12-ame numeryje aptiko skiltį apie advento valgius. Ją labai nustebino bulvių ir silkių apkepo su grietinėle receptas. „Lietuviai pareigingai laikėsi pasninkavimo reikalavimų, todėl man pasirodė keista, kad advento patiekalams gali būti naudojami pieno produktai. Negalėdama tuo patikėti pradėjau vartyti bažnytinius įstatymus ir aptikau, kad <…>1908 m. vyskupo aplinkraščiu apgarsinti tapo šie popiežiaus suteikti pasninkų palengvinimai: paprastomis pėtnyčiomis galima valgyti su pienu <…>, advento seredomis ir subatomis galima valgyti su pienu <…>, advento gi pėtnyčiomis – sausas pasninkas <…>“, – pacitavo E. Nurmi.
KŪČIA
Stiklinę avižų, rugių, kviečių ar miežių grūdų arba Lietuvoje augintų senovinių margųjų (pilkųjų) žirnių nuplauti ir kelias paras mirkyti kasdien keičiant vandenį. (Senovėje taip išmirkyti grūdai, žirniai, pupos būdavo valgomi po pasninko). Nuplikyti 100 g aguonų ir du kartus permalti mėsmale (anksčiau trindavo piestoje). Trintas aguonas sumaišyti su 100 g medaus ir 100 g kapotų riešutų. Ant išmirkytų grūdų aguonų trintinį užpilti tik prieš valgant, nes ilgiau pastovėję grūdai sukietėja ir būna nebeskanūs.
Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
