• 11 rugpjūčio, 2022
|

Po baltu žiemos dangumi – Administracijos direktoriaus vedybos

2020 m. dabartinis Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius Justas RUŠKYS (30 m.) kandidatavo į LR Seimo nario mandatą. Rinkimų naktį jis šmaikštavo, jei pateks į antrąjį turą, pasipirš savo antrajai pusei Dovilei. Tuomet sąraše jis liko trečias. Rinkimuose nugalėti nepavyko, tačiau jausmai Dovilei neblėso, priešingai – tik stiprėjo, o šių metų gruodžio 4-ąją jau atšoktos ir vestuvės. Apie sukurtą šeimą Administracijos direktorius sutiko papasakoti ir „Bangos“ skaitytojams.


Susipažino darbe
– Kokia buvo Jūsų su Dovile pažintis, kas pirmiausia krito į akis?
– Kad Dovilė egzistuoja pasaulyje, žinojau seniai. Juk Gargžduose gyvename, ne Niujorke. Susipažinome darbe, kai po magistrantūros studijų 2015 m. Gargžduose pradėjau dirbti teisėjo padėjėju. Ji taip pat dirbo ir tebedirba Klaipėdos apylinkės teisme. Tad iš pradžių bendravome kaip kolegos, tik vėliau pažintis peraugo į kitą lygmenį, kai tapome pora. Kartu esame jau kokie 3–3,5 metų, neturime konkrečios draugystės pradžios datos.
Dovilei ne kartą sakiau, kai pirmąkart ją pamačiau, iškart atkreipiau dėmesį į jos dideles gražias akis. Man imponavo jos paprastumas, nuoširdumas. Tas pačias savybes ji vardija ir kaip mano privalumus. Dar visada priduria, kad esu tolerantiškas. Mes abu teikiame prioritetą natūralumui, nemėgstame dirbtinumo, todėl elgiamės taip, kaip tą akimirką jaučiame – nevaidiname.
– Ar dar 2020-ųjų rinkimų naktį prognozuotos piršlybos įvyko, ar susituokėte be sužadėtuvių?
– Įvyko, pasipiršau, kai buvo gūdus karantinas, viskas uždaryta. Gerą savaitę ieškojau žiedelio. Per karantiną, kai niekur nenueisi, turėjome pomėgį sėsti į automobilį ir važinėti rajono keliais. Šis pomėgis išlikęs ir dabar. Tad ir sužadėtuvių vakarą išvažiavome pasivažinėti. Vairuojant vis sukosi mintys, kur ta vieta, kur norėčiau pasipiršti. Pagaliau atvažiavome į Gargždų PSPC automobilių stovėjimo aikštelę, jau buvo papuošta miesto eglė, kuri puikiai matėsi. Mano planus išdavė jaudulys. Dovilė pastebėjo ir natūraliai paklausė: „Kas čia yra su tavimi? Ar pirštis nori?“ Atsakiau „Taip“ ir pasipiršau. Džiaugiuosi išgirdęs teigiamą atsakymą. Nuo pat mūsų draugystės pradžios žinojau, kad šie santykiai vystysis toliau, buvo tik laiko klausimas. Todėl neatsitiktinai ir anksčiau ją pavadindavau žmona ar Ruškiene.


Suorganizavo per mėnesį
– Kokia buvo Jūsų vestuvių koncepcija? Juk įprasta, kad vieną iš svarbiausių savo gyvenimo dienų poros planuoja metus ar net ilgiau.

– 2021-ųjų lapkričio pradžioje užpildėme internetu pareiškimus, lapkričio 13-ąją jau išsiuntinėjome pakvietimus, o gruodžio 4-ąją įvyko vestuvės. Išeitų, jog šventę suorganizavome per 3 savaites. Žinoma, buvo baimių dėl pandemijos, tačiau, laimei, bemaž visi kviesti artimieji, draugai galėjo dalyvauti šventėje. Iš pradžių svarstėme surengti tik kuklią šventę su pačiais artimiausiais, tačiau žinau savo giminę, mūsų draugus, kurie jau anksčiau vis pabumbėdavo, kada ir kada. Tad nusprendėme, kad tai puiki proga visiems susitikti. Pati ceremonija įvyko Nidoje, kuri mums su Dovile artima širdžiai. O šventė – „Lijo“ antrame aukšte. Mums labai padėjo giminės ir draugai. Vestuvių išvakarėse susirinkę patys konstravome barą, stalus. Sėdimas vietas numatėme vyresniems šventės dalyviams, visa kita – judesyje. Šventę vedė Laimonas Dirškus su savo kompanija. Visi liko sužavėti, juolab kad Laimonas daug ką pažįsta iš mūsų rato. Dovilei vestuvinė apranga taip pat buvo greitai pasiūta, tik porą kartų važiavo matuotis, o aš nusipirkau kostiumą iš parduotuvės. Tai nebuvo įprastos lietuviškos vestuvės su visomis tradicijomis, papročiais. Išskyrus viena – tėvai mus pasitiko su duona ir druska, įteikė šeimos židinį.
– Jūs – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius, o kas vadovauja šeimoje?
– Dovilė juokauja, kad žmona visada yra kaklas, o vyras galva, tad galima pakreipti norimon pusėn. Esame lygiaverčiai sutuoktiniai, pareigomis dalijamės. Darbai namuose nėra skirstomi, taisyklių nėra. Kartu tvarkomės, remontuojame, konstruojame ir pan. Tačiau maisto gamyba – ne mano arkliukas, aš virtuvėje galiu būti tik pagalbinis darbuotojas, o Dovilė labai skaniai gamina. Abu ypač mėgstame makaronų patiekalus, nesu tik žuvies mėgėjas. Dar kai gyvenau su tėvais, negalėdavau žiūrėti, kaip langus valo mama, o dabar – kaip Dovilė. Turiu aukščio baimę, tad man nepakeliamas vaizdas, kaip jos balansuoja ant palangės, verčiau tada išeinu į kitą kambarį.


Skatina eiti pirmyn
– Sakoma, jog už kiekvieno daug pasiekusio vyro yra stipri moteris. Ar šis posakis tinka Jums?

– Taip, Dovilė mane visada skatino ir skatina eiti pirmyn. Ji pati domisi politiniu gyvenimu, skaito žiniasklaidą, tad jai ne tas pats, kas valdo šalį ir rajoną. Kai vyko rajono Savivaldybėje politinis perversmas, keitėsi valdančioji dauguma, buvo daug sumaišties, tai Dovilei stebint Tarybos posėdį net temperatūra buvo pakilusi. Tikrai nesirgo nei kovidu, nei kokiu kitu virusu. Tik dėl emocijų. Tai daug pasako. Aš tą etapą taip pat labai išgyvenau. Kai jau žinojau, kad taip nutiks, iš anksto įspėjau Dovilę, tėvus, kad pirmiausia išgirstų iš manęs, o ne iš kitų.
– Kokie santykiai su uošviais, ar darniai įsiliejai į žmonos giminę?
– Mano uošviai labai geri žmonės. Gargždiškiai. Dovilės mama mokytoja, o mano – gydytoja, tad šmaikštaujame, kad mūsų vaikams bus pasisekę. Ačiū, kad mane priėmė į savo šeimą.
– Artėja šv. Valentino diena: švęsite ar ignoruosite?
– Kaip šaus į galvą, taip ir padarysime. Anksčiau turėjau tradiciją tą dieną, kai gaunu atlyginimą, visada parnešti Dovilei gėlių. Buvau jau primiršęs, reikės grįžti.


Agnė ADOMAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių