• 9 rugpjūčio, 2022
|

Po gyvenimo su alkoholikais tėvais: visiems reikia bent apkabinimo

„Mano tėvas/motina gerdavo, ir ko čia susireikšminti?“, „Buvo visko. Ir išgėrę pasimušdavo, ir mane iš namų išvarydavo, o kas čia tokio?“ – tokių replikų retkarčiais tenka išgirsti iš žmonių. Tačiau iš tokių frazių galima darytis išvadas, kad jie nesusimąsto ir net nesupranta, kokią įtaką alkoholikai tėvai paliko jų tolimesniam gyvenimui. Ir neretai tokias replikas mėtantys žmonės patys linkę išgerti, žiūrėk, jau ir penkta santuoka sugriuvo, o naujų santykių išvis nepavyksta kurti, ir ligos užpuolė, bet ko čia prisiminti tą vaikystę? Geriau nueisiu pas būrėją ir pasakys, kada gyvenimas pradės gerėti… Taip ir gyvename, nes esą toks gyvenimas. Tačiau tai skamba lyg atsakomybės neprisiėmimas už jį. Alkoholizmo pasekmės šeimoje veikia žmogų ir nesvarbu, esi vaikas ar suaugęs. Būrėjos ir horoskopai nepadės, bet koks svaiginimasis taip pat… Noriu padėkoti savo pašnekovui, kuris sutiko pasidalinti savo patirtimi ir manimi pasitikėjo atverdamas savo širdį.

Padėjo psichoterapija

– Kaip supratai, kad esi paveiktas tėvų alkoholizmo?

– Dažnai žmonių klausiu, koks yra jų pirmasis prisiminimas. Vieni jį pamena būdami septynerių metų, o kiti anksčiau. Kažkas prisimena visiškai neypatingą detalę, kiti turi įspūdingą gyvenimo prisiminimą. Savęs klausiu, koks vis dėlto mano pirmasis gyvenimo prisiminimas. Prieš akis pamatau save ir ranką, kuri rodo penkis pirštus. Bandau atsakyti seneliui, kiek man yra metų. Tačiau prisimenu ir vaizdą, kas tuo metu vyko. Girta mama, tėvas, seneliai senoje kaimo troboje. Tada nesupratau, kad šis vaizdas mane vysis visą likusį gyvenimą. Buvau tiesiog mažas vaikas, laimingas ir neturintis jokių baimių. Viskas pasikeitė užaugus, nes pastebėjau, kad mano gyvenime atsirado vis daugiau neigiamų jausmų. Kamavo baimės priimant paprastus sprendimus, nerimas nereikšmingose situacijose, savęs ir kitų žmonių nepriėmimas bei nepasitikėjimas jais. Emocijų neigimas tapo kasdienybė. Kai viso to nebegalėjau išlaikyti viduje, pradėjau lankyti psichoterapiją. Tada ir supratau, kad esu stipriai paveiktas tėvų alkoholizmo.

– Papasakok plačiau apie tai, kas privertė apsilankyti pas psichoterapeutą.

– Pastebėjau, kad gyvenime atsirado klausimų, į kuriuos neradau atsakymų. Skaudėdavo širdies zoną, vadinau tai kaip pjūviu. Atsikeldavau iš karto su pykčiu ant mamos. Nesuprasdavau pats, dėl ko tas pyktis. Trūkdavo ryšio su ja, nes nepaklausdavo, kaip man sekasi, jausdavausi paliktas, pokalbiai būdavo apie „orą“. Vėliau supratau, kad nebenoriu taip jaustis, pavargau nuo širdies skausmo ypatingai. Durdavo nuo ryto iki vakaro, jis jau buvo tapęs gyvenimo palydovu. Fiziologiškai viskas su mano širdimi yra gerai, tačiau skauda. Ir psichoterapijoje supratau, kad turėjau daug užspaustų jausmų iš vaikystės, kurių pats nemokėjau ir negalėjau įsivardinti. Kai esi iš tokios šeimos, tampa normalu, kad niekas neklausia, kaip jautiesi. Tie užgniaužti jausmai ir paliko širdyje, todėl psichoterapijos seansai man padėjo iš dalies pasveikti psichologiškai, taip pat dingo skausmas širdies zonoje.

Teko prisiimti atsakomybę

– Kai sužinojai, kad esi suaugęs alkoholikų vaikas, kaip reagavai?

– Labiausiai pikta buvo dėl to, kad tėvų alkoholizmas atėmė vaikystę, nes jie neturėjo tam teisės. Mintyse ir viešai kaltinau: jūs neturėjote teisės, negalėjote iš manęs atimti vaikystės. Augdamas tokioje aplinkoje iš karto tampi suaugusiuoju, nes tėvai rūpinosi nebe manimi, o aš turėjau rūpintis girtaujančiais tėvais, broliais. Turėjau išmokti meluoti mokytojams, draugams, darželio auklėtojoms apie tai, kad mano šeima yra tobula. Nuolat jausdavau stiprią baimę grįžti namo, nes nežinodavau, kas manęs ten laukia. Tikriausiai mano pyktis dėl to pagrįstas. Tačiau negalėjau nieko pakeisti.

– Sakai, kad jausdavai baimę grįžti namo. Ką rasdavai?

– Teko rasti kraujo klaną, muštynes, kartais iš viso nieko nerasti, net nežinodavau, kur jie. Ir, žinoma, galėdavau rasti kitų alkoholikų draugų. Nenorėdavau eiti namo, eidavau labai lėtais ir lengvais žingsniais, nes aš nežinodavau, ką ten surasiu, o tai labiausiai gąsdino. Kažkada parėjau iš mokyklos ir tada neberadau savo mamos su broliu. Ir ji daugiau nebeparėjo, jie tiesiog išsikraustė gyventi kitur. Mane paliko gyventi su tėvu. Niekas nepaaiškino, kad viskas, mamos čia nebebus, kad ji išėjo. Aš nežinojau, ant ko pykti: ar ant alkoholikų tėvų, ar ant mamos, pasaulio, o galbūt pats esu kaltas dėl visko. Niekas nepaaiškino, tik liko klausimai: gal esu prastesnis, kad mane paliko? Kodėl brolį pasiėmė, o manęs ne? Anksti pradėjau dirbti: rinkti butelius, pardavinėti sliekus, vogti metalą, kad galėčiau užmokėti už buto nuomą, brolio darželį, turėjau išmokti pasigaminti valgyti, pačiam nusipirkti pratybas mokyklai. Būdamas vaikas turėjau galvoti, kaip man išgyventi. 13 metų paaugliui užkrovė visa tai. Aš norėjau žaisti tuo metu, man taip yra skaudu, kad iš manęs atėmė pačius gražiausius vaikystės metus. Todėl kartais ir dabar nuėjęs prie jūros mėgstu statyti smėlio pilis. Atrodo vaikiška, bet to vaikystėje negalėjau daryti (pašnekovas susigraudina ir padarome pertrauką – aut. pastaba).

– Kai Tave paliko gyventi su tėvu, kaip pasikeitė Tavo gyvenimas?

– Aš tada pykau ant mamos, kaip ji drįso taip pasielgti palikdama mane. Netgi priešinausi ir bandžiau rodyti, kaip yra gera gyventi su tėvu, nors nebuvo nieko gero. Buvo dar prasčiau, nes jo išvis namuose nebūdavo, išeidavo į darbą ir negrįždavo arba išeidavo pas draugus alkoholikus. Galvodavau tik apie tai, kaip pasirūpinti savimi. Pamenu, kaip buvo sunku, kai turėjau 40 laipsnių temperatūros. Gulėjau lovoje ir ji niekaip nekrito. Deja, nebuvo nieko aplinkui, į ką galėčiau kreiptis pagalbos. Sąskaitos neturėjau, interneto tuo metu net nebūdavo. Prisimenu tą burnos džiūvimą, nes taip stipriai buvau ištroškęs, kad vėliau prisipirkau iš visų santaupų sulčių, jogurtų, mineralinio. Buvo labai skaudu suprasti tai, kad esu sergantis, juk 40 laipsnių temperatūra nėra žema, tokios būklės ligonis turi vykti į ligoninę, tačiau buvau vienas. Likau tiesiog įmestas į suaugusiojo gyvenimą, nes privalėjau prisiimti atsakomybę už save, kai net nežinojau, kaip ją reikia tinkamai prisiimti.

Signalų niekas nepastebėjo

– Ar jautiesi net už kažką dėkingas savo tėvams?

– Galiu būti dėkingas už viską, tačiau negaliu dėkoti skriaudikams. Galbūt galiu padėkoti už gyvenimiškas situacijas, nes taip, toks gyvenimas nulėmė, kad dabar savo karjeroje esu itin sėkmingas, aš net neabejoju tuo. Nes jau nuo mažens supratau, kaip pinigai yra sunkiai uždirbami. Ir nesąmoningai kyla noras vis daugiau užsidirbti, kad būčiau finansiškai saugus. Ir galiu už tai dėkoti, kad vis einu į priekį. Tačiau galėjau pasiekti rezultatą kitu keliu, nes būdai, kuriais esu dabar toks, koks esu, yra nepateisinami. Tai galima padaryti per meilę, o ne per skriaudą ir nesirūpinimą. Kartais ir pats pastebiu tokias mintis, kad jei nori kažką turėti, tai privalai kentėti, bet juk nebūtinai. Kai esi vaikas, pasirinkimų daug neturi, tačiau kai suaugi, jų atsiranda. Aš tada turėjau tiesiog išgyventi. Galėjau pasiskųsti mokykloje, kad man yra blogai, tačiau neįsivaizduoju, koks turi būti vaikas, kad jis išdrįstų. Manau, kad augant alkoholikų šeimoje yra užprogramuota meluoti apie savo šeimą, nesakyti tiesos, kas vyksta joje. Nebūčiau ir aš to padaręs. Teko miegoti laiptinėje, tačiau neišdrįsau pasakyti, nes buvo gėda. Gėda, kad mano šeimoje tai vyksta. Vieną kartą tualete save smaugiau, braižiau, kad atvažiavus policija tėvą išsivežtų ilgesniam laikui. Siekiau, jog pamatytų, kad ir mane muša. Tuo metu išveždavo kelioms valandoms, ir jis vėl pareidavo. Aš bandžiau siųsti signalus pasauliui, bet niekas jų nepastebėjo. Aš nežinau, kaip yra dabar su smurtu artimoje aplinkoje.

– Net bandei žudytis?

– Žudytis bandžiau jau daug vėliau, kai buvau paauglys. Tada jau buvo kitoks gyvenimas. Buvo geresnis sąlyginai: nebuvo smurto, bado, buvo stabilumas, bet santykiai su mama buvo prasti. Kai aš pradėjau dirbti 13 metų, tai taip ir pradėjo versti dirbti. Ji vis norėjo, kad duočiau jai daugiau pinigų, tai buvo paskutinis lašas, ir bandžiau nusižudyti.

Mylėti save

– Kodėl nutraukei bendravimą? Kaip jautiesi dabar?

– Dėl alkoholizmo. Jaučiuosi atsiribojęs. Naujienas sužinau iš brolių. Kartais juokingiausia tai, kad man įdomu pasiklausyti, kaip ji gyvena. Taip pat prisipažinsiu, aš noriu pamatyti, kaip motina žlunga. Matau, kad ateis galas jai vieną dieną, nes alkoholizmas vis dar tęsiasi ir dažnėja, turi jau skolų, planuoja imti kreditų, nors pati yra bedarbė. Jos draugas dirba nelegaliai, pati jį išdavinėja. Kai jis sužinos, jai turėtų baigtis nekaip. Tačiau labai bijau dėl brolių, jie juk nekalti. Ir nenoriu šitos atsakomybės prisiimti, tačiau gali tekti. Žinau, kad niekas mamai nepadės, nes nėra į ką kreiptis. Su visais susipykusi, vieninteliai draugai alkoholikai. Giminės nusisukusios, nes ji pati taip pasielgė. Ne vienas žmogus bandė parodyti, kad elgiasi neteisingai. Tai, kad ji mane pagimdė, – puiku, aš džiaugiuosi dabar savo gyvenimu, bet tai yra viskas, ką ji padarė.

– Ko palinkėtum žmonėms, kurie Tavo istorijoje atpažins dalelę savęs?

– (Ilga pauzė) Nežinau, ko palinkėti… Pasakysiu negatyviai ir piktai galbūt, bet suvokti, kad kartais ir patys artimiausi asmenys gali įskaudinti. Ir žinoti, kad vienintelis žmogus, kuris gali tavimi pasirūpinti, esi tu pats. Tik tu pats gali pasakyti sau: aš myliu, aš džiaugiuosi savimi. Ir nesitikėti iš kitų, o jeigu gauni, tai padėkoti ir priimti, nes tie, kurie negauna, labai laukia gero žodžio. Kartais paprastas žodis, apkabinimas gali įsirašyti visam gyvenimui. Tėvams linkiu mylėti savo vaikus ir jų netraumuoti, o vaikams – mylėti save.

Kalbėjosi Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys

Asociatyvi nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių