Psichologija – nuošalėje, viskas – muzikai
Kas dar nėra girdėjęs „Raudonų vakarų“, tam būtų labai sunku paaiškinti, kas yra Ieva Narkutė. Ši daina, Lietuvoje tapusi tarsi jos vizitine kortele, nėra išsamus atlikėjos kūrybos kontekstas, tuo labiau jos asmenybės atspindys. Tačiau būtent „Raudoni vakarai“, prieš kelerius metus sukrečiančiai skambėję vieno tarptautinio projekto metu kalnuose netoli Veronos, man, tuomet dar moksleiviui, leido pirmąkart Ievą pažinti kaip gabią atlikėją. Gargždų kavinės „Lijo“ muzikinių vakarų lankytojai taip pat jau yra mėgavęsi išskirtine Ievos dainavimo maniera. Šiandien su vis labiau mūsų šalyje populiarėjančia dainininke kalbamės apie studijų reikšmę – ką žinosi, galbūt kokiam nors abiturientui, besiblaškančiam pasirinkimo kelyje, tai bus savotiška paskata.
– Ieva, kodėl nuo šešiolikos metų kurdama dainas visgi pasirinkai studijuoti ne muziką, o psichologijos bakalauro studijų programą Vilniaus universitete?
– Tas pasirinkimas labai sąlyginis dalykas. Aš nebuvau ta abiturientė, kurią 12 klasėje, paskutiniame trimestre, užplūdo supratimas, kad reikia kažkur stoti. Visada galvojau, ką noriu studijuoti. Išties, kai stojau, nesirinkau tarp muzikos ir psichologijos. Rinkausi tarp švedų kalbos ir psichologijos. Labai dvejojau, kasdien internete prisijungdavau prie sistemos ir vis sukeisdavau vietomis. Muzika nebuvo vienintelis dalykas, kuris man rūpėjo. Dabar su psichologija nieko nedarau jau beveik metai, dabar viskas – muzikai. Beje, niekada nesvajojau studijuoti užsienyje. Turėjau draugų, kurie apie tai svajojo, bet pati tokių minčių nepuoselėjau. Tiesiog labai norėjau studijuoti Vilniuje.
– Studijuojant Vilniaus universitete kuris dėstytojas padarė didžiausią įspūdį?
– Itin stipri vedlė ir ne vien profesiniu požiūriu, bet ir dvasiškai per visus studijų metus nuo pat pirmo kurso buvo profesorė D. Gailienė. Labai didelį įspūdį žaliai 19-metei, atvažiavusiai iš Šiaulių, padarė jos paskaita rugsėjo 1-ąją universiteto Teatro salėje. Kasmet ją skaito vis kitas profesorius, o tais metais, kai įstojau, skaitė būtent D. Gailienė – apie bestuburius ir stuburinius. Filosofijos fakultetas esąs skirtas tam, kad suformuotų žmogui stuburą, kad nebūtume lengvai palenkiami, pakreipiami kitų, kad saugotume savo įsitikinimus, vertybes, nuomonę. Taigi, kad įtvirtintumėme tą savo vertybių stuburą. Žinau, kad ir kitiems dėstytoja padarė įspūdį. Juokaudavome, kad įkursime prof. D. Gailienės fanų klubą.
– Kaip sugebėjai derinti studijas ir muzikinę karjerą?
– Pirmuosius trejus studijų metus lyg ir sėkmingai derinau. Nebuvau ta studentė, kuri gali atmestinai studijuoti. Esu perfekcionistė, tad norėdavau geriausiai padaryti, be 9–10 balų įvertinimo nenurimdavau. Tad ketvirtame kurse pradėjau dvejoti, ar nereikia pasišvęsti tik mokslui. Kai pagal mainų programą išvykau studijuoti į Švediją, ten niekas nežinojo, kad groju, to ir neafišavau. Bet neištvėriau. Išvažiuodama visgi surengiau koncertą. Žmonės, kurie tuos mėnesius mane žinojo tik kaip psichologijos studentę, atėję į koncertą apstulbo. Ir pati tvirčiau supratau, kad muzika vis reikšmingesnė mano gyvenime. Ypač didelį postūmį padarė filmas „Tadas Blinda“, kuris išpopuliarino mano „Raudonus vakarus“. Tad ir po magistrantūros baigimo psichologija kol kas liko nuošalėje.
– Tavo manymu, ar universitetas gali duoti daugiau nei žinias ir diplomą?
– Minėjau prof. D. Gailienės vedlystę, jos mokymo išskirtinumą. Tai laikau kaip privilegiją, dovaną. Duoda stuburą, įdiegia tokias vertybes, kurios nebūtinai padaro žmogų laimingą, bet atveria galimybes matyti pasaulio, žmogaus sudėtingumą. Į universitetą atėjau manydama, kad žinau, kas yra blogai ir kas yra gerai. Išėjau suvokdama, kad viskas gali būti visaip ir kad tas pats dalykas, žiūrint iš skirtingų kampų, gali būti ir geras, ir blogas. Turbūt tai ir yra išsilavinimas (šypsosi – aut. pastaba). Iki šiol į universitetą žiūriu nostalgiškai, man net ir sunkūs egzaminai, bemiegės naktys tikrai nesumažino studijų romantikos.
Kalbėjosi Vytautas BUTKUS