Pynėjai likimo kirčius atrėmė mėgstamu darbu
S. Šimkus savo kieme vasarą pina kartu su A. Kiela.
Nuo vaikystės pasaulį tarsi pro miglą reginčio Algio Kielos ir nuo jaunystės judėjimą praradusio Stasio Šimkaus nupintų dekoratyvinių krepšių, tvorelių – aplinkos interjero puošmenų – galima pamatyti ne tik Priekulėje, kur abu gyvena, bet ir kitose šalies vietose, užsienyje. Pinti gražius darbus – džiaugsmas sielai ir aplinkiniams, vaistas nuo slogių minčių. Jų istorijos – gyvas pavyzdys, kaip reikia įprasminti laiką nekeikiant likimo.
Pynimas iš vytelių „užkabino“
Šiems vyrams nustatyta sunki negalia, bet jie nesiskundžia nepritekliais, sunkumais, tik kartais padejuoja dėl sveikatos, nes grumiasi su įvairiomis ligomis. Jie dalijasi patirtimi, kaip ištverti, regis, beviltiškoje situacijoje. „Mes buvome nurašyti“, – sarkastiškai ištarė pašnekovai. Dabar jų ieško aplinkos grožio, amatų puoselėtojai.
Po avarijos per javapjūtę buvęs ūkio skyriaus valdytojas 33-ejų metų S. Šimkus buvo sunkiai sužalotas. Tuomet jam pripažino visišką negalią. „Aš 28 metus su lazdomis vaikštau. Šeima manęs išsižadėjo“, – karčiai ištarė 60-metis Stasys.
„O koks buvo vyras“, – apgailestaudamas pridūrė A. Kiela.
Gyvenimo užribyje atsidūręs S. Šimkus suvokė, kad sėdėti nieko neveikiant ir skųstis likimu – ne išeitis. Skęstančiajam reikėjo griebtis šiaudo. „Užkabino“ buvęs bendradarbis, parodęs pintą krepšį ir paklausęs, ar sugebėtų tokį padaryti. „Nuvažiavęs prisipjoviau žilvičių ir per tris dienas nupyniau“, – prisiminė pašnekovas. Tada ir prasidėjo: krepšius pina 17 metų. S. Šimkaus nupintų dekoratyvinių krepšių yra ne tik Priekulėje, Klaipėdos, kituose rajonuose, bet ir Anglijoje, Vokietijoje. „Sveiki žmonės skundžiasi, kad nėra darbo – tik sveikatos turėk“, – ironiškai ištarė pynėjas. O jos reikia. Labiausiai kenčia rankų pirštai, o pinant didelį krepšį, į kurį gali atsisėsti žmogus, – ir pečių sąnariai. Dėl „profesinės“ ligos Stasiui teko gydytis ligoninėje.
Pintinės keliauja į užsienį
A. Kiela prisipažino, kad niekada nėra matęs tikro pasaulio vaizdo – tarsi pro miglą. Nuo vaikystės jis mokėsi aklųjų ir silpnaregių mokykloje. „Ten išmokau gyventi, prisitaikiau“, – sakė jis.
Algis ten mokėsi drožinėti ir kitų medžio darbų. Tuo užsiima ir dabar, nors jam nustatyta visiška negalia. Pinti išmoko iš tėvelio, senelio.
„Užrišk man akis, aš drąsiai nupinsiu krepšį ar kitą daiktą. Pirštai jaučia, kad netinkama, per sausa vytelė, ir nelygumą jaučia“, – apie 40 metų puoselėtus pynimo įgūdžius pasakojo S. Kiela. Juokais jis pridūrė, kad išprotėtų be darbo. Dirba ir nesiskundžia: didelis jo pintų daiktų asortimentas – nuo mažų krepšelių iki didžiųjų bedugnių krepšių. Jo pintos tvorelės Priekulės mieste puošia „Mingės“ karčemos ir cukrainės aplinką. Daug mažų krepšelių iškeliavo į Vokietiją. Jis nepaiso medikų perspėjimo, kad per daug dirba.
Stiprina bendrystė ir muzika
Algis – savamokslis muzikantas. Kai užeina negerumas ir negali dirbti, paima akordeoną ir užgroja. Jis džiaugiasi dalyvaudamas Agluonėnų klojimo teatre – turi galimybę su spektakliais važiuoti į gastroles, susitikti su žiūrovais. Algis džiugiai pasakojo apie Dainų šventę Vilniuje. Jis taip pat dalyvauja Priekulės kultūros centro folkloro ansamblyje „Vėlingis“.
Bendravimas su žmonėmis svarbus abiem – ir A. Kielai, ir S. Šimkui. Jie dalyvauja edukacinėse programose – moko pinti iš vytelių. Stasys pasakojo, kad Kintuose dirbo su užsieniečiais studentais. „Ispanės merginos norėjo išmokti iš vytelių pinti krepšius. Vienai labai sekėsi – iš karto pastebėjau jos gebėjimus“, – kalbėjo pynėjas. Gegužę abu su Algiu pakviesti dalyvauti renginyje Gargžduose.
Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė su dėkingumu kalbėjo, kad šie pynėjai padeda ruoštis renginiams. Pernai vasarą Priekulėje vykusioje pirtininkų šventėje daugelis grožėjosi Vingio parke kabančiomis S. Šimkaus iš vytelių pintomis „skraidančiomis lėkštėmis“. A. Kiela originaliai apipynė sutrešusį kelmą, kuris atrodė tarsi iškleista povo uodega.
Dirbti kartu lengviau
Daugelį metų Priekulėje gyvenantys pynėjai džiaugiasi, kad miestas gražėja, čia kasmet jaukiau ir saugiau gyventi. Betgi tai priklauso ir nuo pačių miestelėnų.
Viename daugiabutyje Klaipėdos gatvėje įsikūręs Stasys, pasiramsčiuodamas ramentais, kartu su keliais kaimynais aktyviai dirbo, kol sutvarkė kiemą. Viena iš jų, tautodailininkė Jūratė Mierkienė, emocingai ištarė: „Kiek iš Stasio galime pasimokyti, pasisemti energijos. Kad mes tai suprastume…“
Vasarą čia S. Šimkus atidaro pynimo dirbtuves. Kelerius metus su juo dirba ir A. Kiela. Pro šalį einantys žmonės žvelgia į kieme gražius darbus pinančius vyrus ir fotografuoja. Kartu dirbti abiem lengviau. Algis juokavo, kad esąs Stasio kojos, o šis – jo akys. „Aš apeinu, apžiūriu, kur yra žilvičių, tinkamų pynimui, po to su Stasiu sėdame į jo automobilį ir riedame prisipjauti vytelių“, – kalbėjo A. Kiela. Pynėjai apgailestavo, kad nebėra žilvičių, geriausios jų rūšys išnykusios. Stasys savo žemėje Dituvoje augina žilvičius, bet jų neužtenka. Juk per sezoną nupina apie 200 krepšių, krepšelių, o Algis – 500.
Abu pina iš žalių žilvičių, nes neturi galimybės jų paruošti. „Iš žalių sunkiau pinti nei iš džiovintų, bet daiktai tvirti“, – patikino pašnekovai ir pridūrė, kad iš natūralių vytelių nupinti – gyvi, kvepia.
Kurdami gražius daiktus „nurašyti vyrai“ jaučia gyvenimo pilnatvę ir žavi šviesiu požiūriu į pasaulį.
Virginija LAPIENĖ
