Rumunui gera gyventi Plikiuose
Plikiuose su mylima moterimi 5 metus gyvenantis Rumunijos pilietis Katalinas Valentinas Vieru tvirtina, jog Lietuvoje gyventi gera. Šią vasarą – svarbūs gyvenimo pokyčiai: iš gimtinės čia parsivežė sūnų, o kitas gimė prieš mėnesį. Savo ir vaikų ateitį rumunas sieja su Lietuva, bet su meile kalba apie savo gimtąją šalį.
Emigranto praradimas
Prieš kelerius metus į Klaipėdą, „Baltijos laivų statyklą“, suvirintojas K. V. Vieru atvyko su grupe specialistų, tik iš nuogirdų žinodamas, kad Lietuva – viena iš Baltijos šalių. Ir net galvojo, jog čia kalbama rusiškai. Išgirdęs lietuviškai, pamanė niekada neišmoksiąs šios „keistos ir sunkios“ kalbos. Su rumunų tautybės imigrantu kalbėjomės lietuviškai – jis aiškiai dėstė savo mintis. Katalinas Valentinas iš karto paprašė nepainioti rumunų su romais. Pašnekovo teigimu, pastarųjų tik pora milijonų iš 21 mln. Rumunijos gyventojų, jie gyvena savitą gyvenimą.
Pašnekovas neslėpė, kad Rumunijoje, kuri taip pat yra Europos Sąjungos narė, gyvenimas sudėtingas. Kaimo žmonės pragyvena iš savo ūkelių, kuriuose augina gyvulius, paukščius. Glumina mokesčiai juos auginantiems, puoselėjantiems sodus, ir kiti.
„Rumunija labai graži šalis, bet čia gyventi sunku, – pakartojo pašnekovas. – Nusprendžiau, kol esu jaunas, turiu važiuoti į užsienį užsidirbti. Mūsų valstybėje neužsidirbsi, o Lietuvoje galima, tik reikia labai daug dirbti.“ Jo teigimu, Rumunijoje suvirintojas uždirba trečdaliu mažiau nei mūsų šalyje.
Tačiau pirmiausia jis emigravo į Ispaniją ir prarado šeimą. „Žmona pradėjo žvalgytis į svetimus vyrus, – atsiduso K. V. Vieru. – Norėjau kaip geriau – padėti savo šeimai, o išėjo… Žmona neaugino sūnaus – nuo kūdikystės juo rūpinosi seneliai – mano tėvai. Norėjau anksčiau į Plikius parsivežti savo vaiką, bet jo motina nedavė sutikimo. Tik šiemet pavyko susitvarkyti dokumentus.“
Vieną sūnų parsivežė, kitas gimė
K. V. Vieru prisiminė ir savo pirmąją komandiruotę į Klaipėdos įmonę „Baltijos laivų statykla“. „Atidirbome tris mėnesius ir mums nieko nesumokėjo, nors buvo žadėta 1 800 eurų per mėnesį. Mūsų tautietis vadovas apgavo“, – nurijo nuoskaudą vyras.
Bet netikėta pažintis viename uostamiesčio klube su Visandra Petrikiene iš Plikių lemtingai pakreipė jo gyvenimą. Su mylima moterimi vyras gyvena 5 metus. „Visandra – mano mokytoja: ji išmokė lietuviškai. Man tai buvo labai svarbu, kad galėčiau viską suprasti bendraudamas su žmonėmis“, – sakė K. V. Vieru, Ispanijoje greitai išmokęs ispaniškai. Jis puikiai kalba lietuviškai – Lietuvoje išlaikė egzaminus vairuotojo teisėms gauti. Vyras įstaigose pats pildo dokumentus, stebindamas ten dirbančius lietuvius.
Ši vasara Katalinui Valentinui ir Visandrai įsimintina svarbiais pokyčiais. Birželio pabaigoje į Plikius vyras parsivežė savo 9 metų sūnų Sebastianą Andrejų. „Norėjau anksčiau, kol nėjo į mokyklą, bet mama, neauginusi vaiko, nedavė sutikimo. Tik šiemet pavyko sutvarkyti dokumentus“, – kalbėjo vyras. Tėtis pramokė vaiką lietuviškai, ir jis rugsėjį atėjo į Plikių pagrindinės mokyklos antrą klasę – gimtinėje būtų trečiokas. Berniukui įdomu naujoje klasėje, nors pamokose mažai ką supranta. Tačiau jis smalsus, vaikui gerai sekasi matematika. Mokydamasis gimtinėje, dalyvavo jaunųjų matematikų olimpiadoje. Berniukas lankys futbolo būrelį, o gimtinėje eidavo į karatė treniruotes. Pasak tėčio, po metų jam teks laikyti lietuvių ir anglų kalbų testą – pedagogai spręs, ar jį perkelti į ketvirtą klasę.
Pasiryžę kurti gražų gyvenimą
Pastaraisiais metais K. V. Vieru dirbo uostamiesčio įmonėje „Balttiekimas“. Suvirintojas buvo siunčiamas į komandiruotes – 2–3 mėnesius dirbo Suomijoje. Vyras džiaugėsi geru uždarbiu, tačiau dabar tenka keisti darbovietę ir dirbti už lietuvišką algą. „Vienerius metus niekur negaliu išvažiuoti – turiu nuolat bendrauti su sūnumi, kad išmokyčiau lietuvių kalbos, padėčiau prisitaikyti naujoje aplinkoje, – kalbėjo vyras. – Dabar įsidarbinau reklamos gamybos įmonėje „Adma“.
Katalinas Valentinas prisipažino, kad jam patinka suvirintojo specialybė ir jis stengiasi savo darbą atlikti kokybiškai, nesibodi dirbti viršvalandžius. „Todėl manęs ieško – darbdavys nenori išleisti, prašo pasilikti, betgi aš negaliu“, – dėstė pašnekovas.
Prieš mėnesį gimusiam sūneliui Davidui Valentinui irgi reikia tėčio dėmesio.
Nemažai iššūkių tenka įveikti šeimai, kurioje dar yra Visandros vyresnėlė 16-metė dukra Vikinta ir jaunėlė devynerių metų Gabija. Taigi du broliai ir dvi sesės. Kataliną Valentiną vaikai vadina tėčiu, o Visandrą – mama. Sebastianas Andrejus norėtų bendrauti ir su savo biologine mama, tačiau ji, pasak tėčio, ne visada atsiliepia. Vaikas norėtų, kad Visandra išmoktų rumuniškai, kuri dabar supranta šią kalbą, bet kalbėti dar sunku.
„Mes klausomės ir girdime vienas kitą, – šypsodamasis ištarė vyras. – Stengiuosi gyventi gražiai ir tvarkingai – gražų gyvenimą reikia suteikti vaikams. Aš mokausi iš kitų klaidų.“
Vyras nepamiršta savo tėvų, gyvenančių beveik už pustrečio tūkstančio kilometrų Konstancos rajone, Rumunijoje. Su meile kalbėdamas apie savo šalį prisipažino, jog neketina atsisakyti pilietybės.
K. V. Vieru pažįsta kelis rumunus, su šeimomis gyvenančius Klaipėdoje, bet rumunų bendruomenės nėra. Pasak jo, tautiečiai nėra draugiški – nesistengia padėti vienas kitam. „O aš kitoks – man patinka jiems daryti gerus darbus – sutvarkyti dokumentus, išversti“, – šypsojosi Katalinas Valentinas.
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.
