Rutina yra kiekvieno kūrėjo priešas
Gargždų kultūros centre renginių organizatore ir režisiere dirbusi Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė šiuo metu mėgaujasi jautriai laukta motinyste: augina sūnelį Atlantą. Kristinos kūrybinis požiūris neretai atsiskleisdavo net tada, kai vesdavo įvairius renginius. Nenuvalkioti, nešabloniški tekstai – iš kur, kieno? „Mano pačios“, – kažkada kukliai prisipažino. Ir dabar Kristina nemano, kad kuria kažką ypatingo, bet kūrybinis polėkis neatsiejamas nuo jos kasdienybės.
– Kada parašei pirmąjį eilėraštį? Ar prisimeni jo sukūrimo aplinkybes?
– Prisimenu labai ankstyvą savo vaikystę, buvau neseniai išmokusi kalbėti. Pamenu, kaip ilgais žiemos vakarais prosenelei dainuodavau vietoje kuriamas dainas. Susiradusi draugų, darželyje – visiems buvau žinoma kaip istorijų kūrėja, vaikai nuolat prašydavo, kad ką nors jiems papasakočiau. Tų istorijų visi prašydavo ir vėliau, tik paauglystėje perėjau prie siaubo tematikos.
Pirmą eilėraštį parašiau vos išmokusi rašyti, antroje klasėje. Laimėjau eilėraščių konkursą ir ėmiau leisti klasės mini laikraštį, kuriame buvo beveik tik mano kūryba. Mielai rašiau istorijas, dramas, pasakas, patiko kurti dainas, pjeses. Pamenu, kad kažkokia jaunuosius talentus remianti organizacija siūlė finansuoti mano knygos leidybos išlaidas, bet mama nesutiko. Iki šiol jaučiu nuoskaudą.
– Esi kultūros darbuotoja – Tavo kūrybiškas požiūris padeda kasdienybėje, o galbūt priešingai – neįveikia rutinos?
– Ko gero, kūrybiškumas turi limitą, kurį įmanoma išnaudoti, pastebėjau, kad darbe kone kas dieną rašant scenarijus nebesinori rašyti poezijos. Direktorei nepatiks, bet kartais, atėjus įkvėpimui, visą darbo dieną paskirdavau kūrybai, tokiomis dienomis ir gimė geriausi mano darbai, pjesės.
Rutina, be abejo, yra kiekvieno kūrėjo priešas, dažnai įkvėpimo semiuosi gamtoje, gaila, kad dirbant fiksuotų darbo valandų grafiku nedažnai galėdavau sau leisti eiti ieškoti mūzų.
Nuomonė, kad kūrybiški žmonės sunkiai tvarkosi su rutina, yra depresyvūs, išsiskiriantys – nėra teisinga. Pažįstami mane laiko tvirta, optimistiška ir su viskuo susitvarkančia asmenybe, norėčiau tikėti, kad tokia ir esu.
– Ar pati įvardytum savo mėgstamą autorių, kuris yra įkvėpėjas arba gal paguoda?
– Paguodos poezijoje niekada ieškoti neteko, manau, kad geriausiai guodžia, taip pat įkvepia žmogus ir gamta. Neturiu labiausiai mėgstamo vieno autoriaus, patinka atskiri kai kurių autorių darbai. Namuose turiu Liutauro Degėsio, Henriko Nagio, Juozo Erlicko knygų.
– Kalbamės prieškalėdiniu laikotarpiu. Įprasta apmąstyti praėjusius metus. Kokie jie buvo Tau?
– Kitokie. Buvau tikra darboholikė, namo grįždavau tik pernakvoti: renginiai, šventės, naujos pažintys, dėmesys, skubėjimas ir panašiai, tačiau pirmą šių metų dieną viskas apvirto aukštyn kojomis. Sausio pirmąją susilaukiau pirmagimio sūnaus ir dabar kone visas mano pasaulis sukasi tik aplink jį. Anksčiau neturėdavau laiko namams, todėl nebuvau itin gera šeimininkė, užtat per šiuos metus, praleistus motinystės atostogose, smarkiai patobulėjau: išmokau gaminti maistą, adyti kojines, supratau, kodėl nuvysta kambarinės gėlės.
– Tavo šventinis palinkėjimas mūsų skaitytojams…
– Nepykti ant žmonių. Tiesiog ant jų nepykti.
Arėjai nutilo
Aš girdžiu,
Kad nutilo Arėjai.
Suskaičiuoju
Vėlyvas dienas
Ir matau,
Jog tu neatėjęs…
O nusvirusias
Savo rankas
Aš paleidžiu
Skristi į vėją,
Nuplasnoti
Balandžių sparnais.
Nes galbūt Tu
Manim nusivylei
Ir pavasaris nebeateis.
Kryžkelė
Užmerkęs akis
Tu brendi gilyn
Tolstantis krantas
Gyvens praeitim.
Keliaujantys paukščiai
Išmynė takus,
Jeigu jais eitum
Prieitum namus.
Jeigu jais neisi
Žemės puta
Nuplaus tavo veidą
Ir liksi pas ją,
Žvaigždės ryškiau
Nei kas naktį žibės,
Tavo miegančios akys
Jų daugiau neregės.
Nuodėmės kvapas
Aš pamačiau tave pirma,
Labai išdidų.
Žinojau, jog ateis diena,
Kai tu sutiksi
Ilgą mano žvilgsnį,
O nuo tada
Ir bus nauja pradžia.
Su lapais krito dienos,
Lyg pašautos
Ir nenumaldomai artėjo
Paslaptis,
Kuri nutiks,
Kai medžiais laipios šalnos
Ir pirštais badys
Sąžinės akis.
Jau krinta lapai –
Merkias paskutiniam žvilgsniui.
O tu likai toks pat,
Kaip pradžioje.
Nes išdidus esi.
Bet man patinka,
Nes aš žinau, ir tu matai mane.
Beveik visas pasaulis
Mano saulė – geltona, auksinė,
Mano debesys – visad liūdni,
Mano pievos – kalnuotos ir lygios,
Mano vandenys – sūrūs, gėli,
Mano medžiai, miškai ir kemsynai,
Mano gėlės, spalvoti drugiai,
Mano žvėrys – pikti ir laukiniai,
Mano oras, visi vabalai,
Mano dienos, naktys sidabrinės,
Ir visa gamta nuostabi!
Mano vasaros, žiemos ledinės,
Tiktais tu, ne mano esi…
Didelės Kalėdos
Mirti per Kalėdas –
Tai lyg gauti didžiausią dovaną.
Supakuotą į didelę dėžę,
Apkaišytą lelijomis,
Kaspinais, bantais ir linkėjimais.
Dvigubai šventiška proga
Prie stalo sukviesti draugus ir
gimines,
Traukti giesmes prie baltos
staltiesės,
Dalintis prisiminimais…
Tyliai uostyti pušų ir…
Eglių kvapą.
Skaičiuoti snaiges:
Nuo palangės,
Nuo medžių,
Nuo žemės.
Kietesnės už akmenį,
Pilkos, alkanesnės už slibiną,
Ramios ir grėsmingos,
Apžergusios visą pasaulį.
Nei vienas iš jos nebegrįžo,
Nei vasarą, kvepiančią pievomis,
Nei žiemą, kai sninga Kalėdomis.
Mylinčios moterys
Mylinčios moterys tiki,
Laukia, svajoja ir tikisi.
Mylinčios moterys myli,
Kantriai, nuoširdžiai ir viliasi
Tūkstančio paprasto laiko
Gauti už viską, ką turi.
Mylinčios moterys budi.
Mylinčios moterys verkia,
Brangiai sumoka už laimę.
Moterys kenčia ir keikia
Amžiną prakeiksmą – meilę.
Mylinčios moterys dūsta,
Mylinčioms gelia ir skauda.
Moterys sensta ir džiūsta,
Kai niekas nemato – jos rauda!
Mylinčios moterys – kvailos,
Naivios, jos viską atleidžia.
Mylinčios moterys baikščios,
Silpnos ir stiprios, kai reikia.
