Satyros meistras nepailsta juokinti

Satyrikas, prozininkas, vertėjas Jurgis Gimberis renginyje „Proza skaitoma rudenį“ Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje neseniai savo kūriniais išsklaidė rudens melancholiją. Tris satyras šiandien pristatome ir „Bangos“ skaitytojams.

„Man patinka lengvas juokas. Be pamušalo. Be po juoku paslėptų graudžių ir skaudžių dalykų. Kai žmonės ima nuoširdžiai kvatotis visa gerkle – ir man pačiam gyvenimas tampa šviesesnis, malonesnis. Tada jaučiuosi reikalingas. Juokas yra viena iš žmogaus palaimos būsenų. Šviesi ekstazė. Apgirtimas, praplaunantis sąmonę, padedantis atsipalaiduoti, išsivaduoti iš slogių emocijų“, – viename interviu yra prisipažinęs J. Gimberis.

Esminiu J. Gimberio humoreskų bruožu literatūros kritikai laiko paradoksalumą. „Komiškas turinys išlaužiamas tarsi „iš piršto“ – priešinant loginę pasakojimo seką, painiojant veikėjų veiksmus, kalbas, kildinant jų charakterius iš jų vardų ir pavardžių. Tačiau tarp anekdotiškų fabulų prasišviečia antrasis humoreskų semantinis planas, kuriame esama ir visuomenės, ir politikos taiklios kritikos. Nepaisant plunksnos valiūkiškumo, juntama, kad ją valdo išmintingas intelektualas“, – savo vertinimą pateikia rašytojas, poetas, literatūros kritikas Alfredas Guščius.

2011 metais pripažintas įsimintiniausiu Kauno menininku J. Gimberis yra išleidęs daugiau nei dešimt satyrų rinkinių, parašęs pjesių vaikams, iš rusų kalbos išvertęs Aleksandros Marininos, Viktoro Pelevino, Liudmilos Ulickajos, Michailo Bulgakovo, Ilfo ir Petrovo romanų.

Rugilė Daučiūtė

Donatos LIUTIKAITĖS nuotr.

Prologas

Gyveno kartą santuokoje Pinčiukas Feliksas ir Milžinė Balandėlė. Žodžiu, diedas ir boba. Gyveno jie gyveno ir taip ilgai bei laimingai gyveno, kad net nusibodo bent kiek. Ne taip, žinoma, nusibodo, kad įmanytų vienas kitam gerkles perkąsti, bet kartais kildavo noras, kaip čia pasakius, gal įkrėsti mažumytę rankinio proto artimui savo ar panašiai… Ne paslaptis juk – kitam amžinai to proto trūksta. Tai kad negautų kitą kartą nuo savo Balandėlės į kuprą, išeidavo Pinčiukas Feliksas į miestą pasidairyt. Lyginai koks ūkininkas į savo laukus. Šeimininkas. Ir kiekvieną kartą nustebdavo baisiai – kas gi pluša darbo baruose, kai šitokia galybė mokesčių mokėtojų vidur baltos dienos gatvėmis šlaistosi ir prekybos centruose trinasi. Kas Bendrąjį Vidaus Produktą gamina? Iš kur tie mūsų turtai, kaip pasakoje apie stebuklingą Aladino žibintą. Dievaži, gal kokie džinai juos mums neša? Ot būtų gerai, mąsto Pinčiukas, man tokį Džiną turėti. Pavadinčiau jį kad ir Balamūtu arba Socrūpyba, pavyzdžiui, ir gyventumėm mudu su boba Balandėle visko pertekę. Į teatrus vaikščiotumėm… Ogi prie pat teatro Pinčiukas Feliksas ir bestovįs. Kultūra – jėga. Užmetė jis akį į kitą gatvės pusę – Gėrimų parduotuvė. Irgi jėga. Į teatrą kitą kartą užeisiu, nusprendė Feliksas, o dabar gėrimais pasidomėsiu…

Taip jiedu ir susipažino – Pinčiukas Feliksas ir Džinas Balamūtas. Tiesa, parsinešė Feliksas Džiną dar butely, o išleido jau paskui, progai pasitaikius. Nes ne kiekvienas moka džiną iš butelio išleisti. Reikia žinoti kaip. Džinas išleidžiamas per save – štai, kur paslaptis. Ir kai nieks netrukdo. Balandėlė teatre, pavyzdžiui. Ar šiaip velniai žino kur…

Taigi, pasitaikius tokiai progai, perleido Pinčiukas Feliksas pusę to butelio per save, ir tikrai – prieš akis Džinas Balamūtas tavaruoja. Viršininke, sako jam tavaruojantis Džinas, ką tu sau galvoji – mane išleidai, o maži džinukai su savo motina Laukine Orchidėja vis dar butely kamuojasi. Nekarščiuokis, atsako Feliksas žemaitiškai, tuojaus ir anuos išleisiu. Ir vos spėjo jis tai padaryti, Milžinė Balandėlė parplasnojanti. Kilo toks vėjas, kad Džiną ir jo Pačią su mažais džinukais tarsi pernykščius lapus nupūtė. Butelį į šiukšlyną – patvarkė Milžinė Balandėlė – o tu miegot, kad daugiau man jokių džinų. Aš – tavo Džinas ir tavo Džinė.

Mes dar pažiūrėsim, virsdamas į lovą, sumurmėjo Pinčiukas Feliksas, bet taip, kad Balandėlė neišgirstų, tyliai tyliai – mes… dar… pažiū… rėsim, saldžioji tu mano Džinute…

Usio

Aistringai rėkia katinai, ir neramu širdy. Ir trūksta vitaminų. Ir troškina. Ir kankina pavydas. Kai pamatai, kaip žmonės gyvena, tai pavydas tiesiog smaugte smaugia. Viena seniausių, viena įkyriausių, viena bjauriausių žmogiškų aistrų. Ir ką daryt?

Dairosi Pinčiukas Feliksas po gyvenimą – je, gyvena žmonės… Tai bent gyvena! Vieni įmantriausiais dviračiais važinėjasi, kiti išmaniaisiais telefonais kalbasi, dar kažkaip išsidirbinėja. Dviratį Pinčiukas irgi turi, tik gaila penkiolikos bėgių – pavarų, kitaip tariant, o žmonės ir po aštuoniolika, ir po dvidešimt keturias, kiti gal net trisdešimt šešias vartoja. Tai bent žmonės trisdešimt šešiom pavarom pavaro! Ir išmaniaisiais bendrauja bei visokia informacija dalinasi. O Pinčiukas senovišku tenkinasi, iš esmės trijų mygtukų. Vienas, kai sutuoktinė – boba Milžinė Balandėlė paskambina, kitas – kai kartais tenka ją informuoti, kad bulvių užmiršai nupirkti, ir vienas mygtukas atsarginis, dėl visa ko.

Nėr čia ko, galvoja Pinčiukas, išsišauksiu Džiną, tegul ir man parūpina išmanųjį – jeigu jau senjoras, tai senjoras.

Oho, ryšys su Džinu vėl pabrango! Na nieko, mes dar atsigriebsim.

Išleido Feliksas Džiną iš butelio, ir stojo tasai prieš jį visu gražumu. Štai aš, sako Džinas, stoviu prieš tave, Viršininke, ir trokštu pasitarnauti. Dun-dun! – kumščiu į krūtinę. Nepargriūk, sako Pinčiukas, nesvyruok, o parūpink tu man išmanųjį akimirksniu.

Nėr problemos, sako Džinas net nušvitęs, duokš barzdą! Išrovė jis Pinčiukui Feliksui iš barzdos tris žilus plaukus, sudraskė juos į smulkius gabalėlius, pasakė burtažodį „tiu-tiu-omni-tele–bite-tiu“ ir prašom – tiesiog vidur visuotino šiukšlyno, šalia butelio, iš kurio ką tik Džinas išlindo, suspindo išmanusis. Feliksas ištiesė drebančią ranką ir prisidėjo jį prie ausies.

Alio!.. Čia aš – Feliksas! Šildyk barščius, Balandėle, atvažiuoju! Šildyk, sakau, barščius… Su kuo aš čia kalbu? Su kuo aš kalbu? – klausiu. Su Autoatsakikliu? O kur boba? Pakviesk man, Autoatsakikli, bobą. Balandėlę man pakviesk. Gerai, Autoatsakikli, perduok tada jai į vonią, kad ir ji tuoj išmanųjį turės. Taip, Džinas atsiųs tiesiai į vonią. Tegul pasigraibo. Jei slys iš rankų – tai muilas, su muilu tegul nekalba. Tegul prasiplauna akis ir pasižiūri. Padėk jai, Autoatsakikli, pagraibyk. Bet neapgraibyk man bobos, Autoatsakikli, palik. Man pačiam palik. Mes su Džinu šito nemėgstam, kad svetimi mums bobas graibytų. Mes su Džinu pavydūs. Džinas, aš ir Otelas Mauras – mes smaugiam. Esam pavydūs.

Palauk, Autoatsakikli, dar negraibyk, dar Džinas neparūpino. Aš tuoj duosiu jam faksą… Pardon, pardon, milpardon, suklydau, Autoatsakikli – ne faksą, o esemesą. O faksą man. Prisimeni, Autoatsakikli, buvo toks daniškas alus „faksas“ (FAXE) litrinėm skardinėm. Tai bobai išmanųjį į vonią akimirksniu, o man faksą rytoj rytui tiesiai į šaldytuvą. Čia Džinui sakau, Autoatsakikli, tu nesirūpink. Viskas, amen – trūkinėja ryšys. Aš jau ne ryšio zonoj, Autoatsakikli, basta. See you later. Adios. Usio, Autoatsakikli, linkėjimai Balandėlei… Jė…

O duokit, duokite man laisvę

Stovi Pinčiukas Feliksas priešais Autobusų stotį, ir jį kamuoja abejonės – eit ar neit per gatvę. Autobusų stotis kitoje gatvės pusėje, o Pinčiukas stovi toje, kur nieko nėra. Ne plynas laukas, bet nieko žmogui reikalingo. O kitoje pusėje – Autobusų stotis, spiritinių gėrimų gamykla „Stumbras“ su firmine parduotuve, Geležinkelio stoties turgelis ir taip toliau.

Dvejojo dvejojo Pinčiukas, staiga girdi jis vidinį balsą. Bet ne savo bobos, Milžinės Balandėlės, o kažkokį kitą. Tylų tylų. Lyg už devynių girių, už devynių marių – „išleisk mane“… „išleisk mane“…

„Kas čia?“ – klausia Pinčiukas. „Pats žinai“, – sako balsas. „Kur tu?“ – klausia Pinčiukas Feliksas. „Aš čia, – atsako tylus balsas, – firminėje „Stumbro“ parduotuvėje, netoli Geležinkelio turgaus“.

Aha, Džinas vėl į butelį papuolė! Ką su juo dabar daryt?

„Išleisk mane! – rėkia Džinas tyliu balsu. – Išleisk…“

Pinčiukui net visa širdis krauju apsipylė, taip jam gaila to durnelio – kvailelio, kaip sakytų kalbos policija. Kur jį velnias nešioja? Kur jis blūdinėja? Su kokiom padugnėm susideda, kad vis į butelį papuola? O inteligentai paskui turi nukentėti! Nespėji išvaduot – jis ir vėl ten…

Kaip man dabar tave išleist? – galvoja Pinčiukas. „Už užstatą“, – sako Džinas vidiniu balsu. Skaito, žaltys, mintis per atstumą.

„Tai kad… tai kad… beveik trisdešimt litų…“ – mekena Pinčiukas. „O eurais tik aštuoni“, – sako Džinas. „Tai kad aš bijau per gatvę pereit“, – sako Pinčiukas. „O kam požeminė perėja? – klausia Džinas. – Kaip tik tokios subtilios sielos žmonėms, kaip tu“. „Tai kad ten džentelmenai prisiusiavo, – sako Pinčiukas, – sunku man estetinį barjerą perlipt“. „Visiems sunku, – sako Džinas. – Kiekvienam atskirai aš pasaulio nepritaikysiu“.

Žodžiu, išleido Pinčiukas Džiną į laisvę, ir stojo tas prieš jį visu ūgiu, ir davėsi kumščiu į krūtinę: „Viršininke, – sako, – prašyk, ko nori. Tu man – laisvę, ir aš tau – laisvę! Nori?“ „O ką man su ja daryt?“ – klausia Pinčiukas. „Nunešiu aš tave, – sako Džinas, – tavo Balandėlei, ji pasakys, ką tau su ta laisve daryt“. O pats pasišalinsiu, galvoja pats sau Džinas, kad mažiau patetikos būtų, kai jiedu susitiks. Ta patetika ir ta pompastika man jau visas ausis išūžė. Nemėgstu.

Tu matai, koks žaltys…