Saugūs tik užrakinti namie?
Mes, tėvai, turime keistą įprotį – lyg apsėsti rūpinamės, kad vaikas neužmirštų kepurės, kad nepermirktų kojų ar nevalgytų per daug saldumynų. Tačiau tuo pat metu visiškai ramiai leidžiame jiems vieniems klaidžioti po skaitmenines džiungles, kurios yra nepalyginamai pavojingesnės už bet kokią audrą lauke. Kol džiaugiamės, kad paauglys „ramiai“ sėdi savo kambaryje, jis iš tiesų gali būti erdvėje, kur algoritmai jam tiesiogiai į veną lašina patyčias, smurtą, pornografiją ar manipuliacijas. Tai – mūsų dienų realybė, kurioje fizinės namų sienos tapo tik saugumo iliuzija, o skaitmeninė erdvė – agresyviausia jauno žmogaus tapatybės formavimo dalimi.
Problema nėra vienas konkretus iškrypėlis ar viena neatsargi žinutė. Problema yra sisteminis aklumas. Neseniai teko bendrauti su mama, kurios neviltis puikiai iliustruoja šią bedugnę – kai ji policijai atnešė telefoną su akivaizdžiais suaugusio vyro ketinimais seksualiai išnaudoti jos dvylikametę dukrą, sistema gūžtelėjo pečiais. Kol „nieko neatsitiko“, tol nusikaltimo nėra. Šis požiūris – visiškas valstybės bejėgiškumas prieš naujos kartos grėsmes. Mes vis dar tikimės, kad vaikus saugo praėjusiame amžiuje sukurtos taisyklės, nors šiandien jų gyvenimus valdo nematomi skaitmeniniai sraigtai.
Kaip taikliai pastebi prof. Dainius Žalimas, mes tapome skaitmenine kolonija. Mūsų vaikų informacinę aplinką, jų emocijas ir net savivertę formuoja technologijų milžinai, kuriems jauno žmogaus ar net mažamečio saugumas yra tik nuostolis jų pelno ataskaitose. Tai vadinamoji dėmesio ekonomika, kurioje vaikas yra ne vartotojas, o prekė. Skaičiai bado akis – net 78 proc. paauglių savo įrenginius tikrina bent kas valandą, o 16–24 metų jaunuoliai internete praleidžia vidutiniškai po 7 valandas per parą. Ar tai galime vadinti jų laisvalaikiu? Vienareikšmiškai ne – tai, kas verda už ekrano, yra visas jų gyvenimas, perimantis šeimos, mokyklos ir bendruomenės funkcijas.
Ar ne laikas baigti traktuoti socialines platformas kaip neutralius įrankius? Jos yra sukonstruotos sukelti priklausomybę. Begalinis braukimas per ekraną, „patiktukų“ sistema, nuolatiniai pranešimai – ne kas kita kaip tik skaitmeninis narkotikas, kuriam besiformuojančios paauglio smegenys neturi jokio imuniteto. Už viso šio proceso slypi skaudžios pasekmės – nuo masiškai žlugdomos mergaičių savivertės dėl nerealistiškų grožio standartų iki gilios depresijos ir nerimo sutrikimų. Trečdalis vaikų internete patiria patyčias, o ketvirtadalis jau rodo akivaizdžius probleminio naudojimo požymius. Tai nebe technologija, tai – viešojo sveikatos saugumo krizė.
Sakysite, jog kontrolė tėvų rankose. Iš dalies, tačiau kritiškai žiūrint atsakomybė negali gulėti tik ant šeimos pečių. Ar galime reikalauti, kad mama suvaldytų tai, ko nesuvaldo valstybė? D. Žalimas akcentuoja atsargumo principą – socialiniai tinklai turi būti reguliuojami taip pat griežtai kaip vaistai, automobiliai ar alkoholis bei rūkalai. Jei valstybė neleidžia vaikui pirkti cigarečių, kodėl ji leidžia programiniams spąstams nebaudžiamai žaloti jo psichiką? Australija jau parodė stuburą uždrausdama socialiniams tinklams medžioti vaikus iki 16 metų. Panašūs sprendimai bręsta Prancūzijoje bei Ispanijoje. Mums taip pat reikia nebe tuščių kalbų, o realių saugiklių – pavyzdžiui, vieningos ES skaitmeninės tapatybės, kuri leistų platformoms patikimai patikrinti vartotojo amžių neatskleidžiant asmens duomenų.
Svarbiausia suprasti, jog tai, kas nutiko minėtai dvylikametei, nėra atsitiktinumas. Tai natūrali pasekmė sistemos, kuri leidžia egzistuoti skaitmeninėms džiunglėms. Kol mūsų teisėsauga manys, kad seksualinis viliojimas internete yra nekaltas susirašinėjimas, o vaiko teisių gynėjai vietoj galimų iškrypėlių persekiojimo stebės pačias šeimas, mes liksime aklavietėje. Metas imtis realių pokyčių, pradedant nuo švietimo šia tema. O gal lauksime dar didesnių tragedijų, kad pagaliau pripažintume, jog skaitmeninė sauga yra tarp svarbiausių valstybės pareigų?
