Šilauogyno Gribžiniuose vėžaitiškis plėsti nežada

„Nežinau, ar dabar ryžčiausi kurti šilauogyną. Plėsti irgi neketinu. Tinkamai prižiūrėti reikia daug laiko. Laimė, kad padeda artimieji, o kai atvažiuojame vakarais skinti uogų, dukra Samanta savo piešiniu su užrašu „Parduodu šilauoges“ reklamuoja mūsų uogas važiuojantiesiems pro šalį“, – šypsojosi E. Ruigys, ant rankų laikydamas sūnų Daną.

Prieš 10 metų sesers iš užsienio atsiųstą uogakrūmio su mėlynomis uogomis nuotrauką pamatęs vėžaitiškis Evaldas Rui­gys nežinojo, kad tai šilauogės. Žmogaus dydžio augalas atrodė įspūdingai, o sesers pasakojimas apie uogų savybes paskatino jį ieškoti daugiau informacijos apie šilauogių auginimą. Kantriai paruošęs žemę po dvejų metų Evaldas uošvių žemėje Gribžiniuose užveisė šilauogyną.

Užmojus ribojo galimybės

„Gargždų būste“ dirbantis E. Ruigys gyvena Vėžaičiuose, bet kas vakarą po darbo važiuoja ir į Gribžinius. 70 arų prieš 8 metus pasodintos trijų veislių šilauogės dabar nokina uogas, tad skinti tenka kasdien.

„Tėvai gyvendami Gargžduose turėjo sodą, tad augalai, žemė patiko nuo mažens. Ėmiau svajoti apie savo ūkį. Ir tada sesuo atsiuntė didžiulio šilauogių krūmo nuotrauką. Informacijos apie jų auginimą, derlių ieškojau internete, verčiau net iš lenkų kalbos. Tuo metu Lietuvoje buvo tik keli šilauogių augintojai“, – šypsodamasis ūkio kūrimą prisiminė E. Ruigys. Jis prisipažino, kad iš karto norėjo ne kelių ar keliasdešimties arų, bet hektarų šilauogyno, tačiau įvertinęs, kad reikalinga nemenka investicija, apsiribojo 70 arų uošvių žemės Gribžiniuose, kur pasodino apie 1 400 šilauogių krūmelių.

„Pievą teko purkšti nuo piktžolių, ne kartą arti, kol buvo paruoštas laukas, kad į tranšėjas galėčiau pilti specialias rūgščias durpes. Sodinukus pirkau Šilalėje, o sodinau pagal to laiko technologijas“, – pasakojo Evaldas. Laistymo sistemą, kuri būtina šilauogyne, jis įrengė po metų, kai pamatė apie 100 nudžiūvusių krūmelių. Juos, žinoma, atsodino. Nei pirmais, nei antrais metais derliumi džiaugtis dar negalėjo. Sukti galvą, kaip ir kur realizuoti uogas, trečiais metais irgi dar nereikėjo – nebuvo jis ypač gausus. „Skaičiau, kad iš hektaro galima priskinti iki 8 tonų šilauogių, tačiau realybė kitokia. Net dabar, aštuntais metais, iš 70 arų tikimės ne daugiau nei tonos. Tiek priskynėme pernai. Tad 30 tūkstančių litų investicija atsipirko ne taip ir greitai“, – pastebėjo Evaldas, dėkingas artimiesiems, kurie padeda nuo pat pradžios: žemę arė ne tik pats, bet ir uošvis, ravi ir uošvė, ir mama, ir žmona Neringa. Visi kartu skina vakarais uogas.

Išmoko dauginti

Evaldas neslepia, jog uogakrūmius per sezoną du kartus tręšia šilauogių trąšomis. „Antras tręšimas – prieš žydint. Anksčiau barstydavau, bet jei nelydavo, net per tris savaites trąšos neištirpdavo. Šiemet tręšimui naudojau laistymo sistemą“, – patirtimi dalijosi šilauogių augintojas.

Tarpueiliuose žolę jis pjauna traktoriuku, o apie krūmus tenka ravėti, tačiau šiuo metu, kol skinamos uogos, ravėti negalima. Raunant piktžoles byrėtų nuo krūmų uogos. Kad mažiau būtų ravėjimo, nuo šiol naujus krūmus Evaldas sodina į plėvele uždengtas durpes. „Nors ir laistau, kasmet dalį krūmų tenka atsodinti. Iškasęs apžiūriu šaknis. Nesimato, kad jos būtų nugraužtos kenkėjų, tačiau laukti, ar krūmas atsigautų, nebenoriu, tad pakeičiu kitu“, – apie nuolatinį rūpestį pasakojo Evaldas savo reikmėms išmokęs dauginti šilauoges.

Pasodinęs trijų veislių – ‘Bluegold’, ‘Patriot’, ‘Nortlant’ – sodinukus ir sulaukęs uogų Evaldas sakė pastarosiomis nusivylęs – uogos buvo smulkios. „Nusprendžiau, kad šitų tikrai nedauginsiu, tačiau dabar jos man labiausiai patinka, nes yra saldžios, o pirkėjai nori saldžių ir didelių, tik tokių beveik nebūna“, – šypsojosi vyriškis. Nors ‘Bluegold’ uogos didelės, beveik vienodos, tačiau veislė vėlyvesnė, tad ir uogos rūgštesnės. Būtent šių Evaldas nebedaugina. Jis vertina ‘Patriot’ veislę, nes uogos ir pagal dydį, ir pagal skonį patinka pirkėjams, tik rinkti sunkiau, nes prinoksta apgaulingai: tik nuskynus paaiškėja, kad dar trūksta sirpimo.

Bandymas dauginti šilauoges prieš kelerius metus buvo nedrąsus – liepos pabaigoje nupjovė penkias šakeles, iš kurių trys prigijo. Nuvažiavęs į seminarą Vilniuje Evaldas suprato, kad jam puikiai pavyko, nes kitas kolega guodėsi, jog iš 700 šakelių atsigavo tik 10. Dabar vėžaitiškis Gribžinių uogyne jau yra pasodinęs apie 500 paties padaugintų krūmų.

Ypatingos reklamos Evaldo šilauogėms nereikia. Jas perka pažįstami, draugai, kurie pareklamuoja savo draugams. „Nuskynę uogas perrenkame. Pasitaiko žalesnių, tad tokių patys nenorėtume, jei būtume pirkėjai. Jas pasiliekame sau“, – sakė šilauogių augintojas, vakarus ir savaitgalius skiriantis savo išsvajotam ūkiui puoselėti.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content